Filosofijos egzamino konspektas
1. Pirmosios filosofinės mokyklos: Mileto, Elėjos. Pitagoras.
*Mileto mokykla. Natūrfilosofija.
Talis (apie 6 a.pr.m.e) – astronomija, geometrija, fizikas, geografas, matematikas. Talis, empiriškai stebėdamas gamtą, daro išvadą, kad visko pradas – vanduo; įvairovė yra „dieviška”. Taliui Žemė, oras ir vanduo – monizmo kategorijos (Monizmas – metafizinė ir teologinė pažiūra, kad visa tikrovė sudaryta iš vienos esybės, substancijos ar energijos)
Anaksimandras (apie 6 a.pr.m.e) – ieškojo archė (archė – pradinis elementas), kaip visa ko pagrindas, pradžia, šaltinis. Jis įveda naują sąvoką – apeironas (materija). Materija skiriasi nuo visų medžiagų savo beribiškumu, bei kokybiniu neapibrėžtumu. Vanduo, oras, žemė ir ugnis – apeironas, t.y. pats sau tikslas ir priežastis. Anaksimandras mano, kad žemė yra stulpo formos ir kybo visatos centre; žmogus atsiranda iš žuvies pilvo. Echatologija – tikėjimas pasaulio pabaiga (dėl kaltės).
Anaksimenas – Talio mokinys. Archė – oras. Viskas pasidaro iš oro jam labiau sutankėjant ar išretėjant. Anaksimenas filosofija pagrįsta stebėjimais – empiriška.
Heraklitas – archė – ugnis – vyksmas, tapsmas ir išnykimas. Iškelia vieną priežastį – „logos” – tai tarsi prasmė jungianti žodžius į sakinius, o raides į žodžius. Sielos reinkarnacija.
*Elėjos mokykla. Šios mokyklos atstovai suformavo sampratas apie būtį, apie jos santykį su mąstymu.
Ksenofanas (VI-V a. pr. m. e.) – vienas pirmųjų žinomų eleatų. Jis teigė, kad būtis sudaryta iš keturių elementų, kurie viduje yra nesuskaičiuojami. Dievą yra rutulio formos – Kosmosas. Viskas iš jo ateina ir viskas į jį grįžta, visa yra kontroliuojama minties jėga.
Parmenidas (V a. pr. m. e.) teigia, kad būtis yra viena ir nekintanti, kaip tiesa, „kas gali galvoti apie nebūtį, tas yra dvigalvis”. Mąstymas ir būtis yra viena. Bet koks bandymas mąstyti apie daugį veda, jog egzistuoja nebūtis. Tendencija skirti empirinį pažinimo būdą nuo racionaliojo.
Zenonas (490-430 m. pr. m. e.) – būtis vientisa, o nebūties nėra. Spręsdamas vienio ir daugio problemas Zenonas iškelia judėjimą, kaip filosofinę problemą.
*Pitagoras. Pitagoriečių mokykloms būdingas uždarumas. Mokėsi tiek vyrai, tiek moterys, žmonės buvo priimami su visu turtu. Domėtasi matematika ir muzika. Pitagoras (570-500 m. pr. m. e.) – geometrija ir matematika, medicina. Archė – skaičius, sveikieji skaičiai laiko harmonijos pagrindas. Matematinė tvarka yra aukščiau žmogaus. Pitagoras skyrė tris gyvų būtybių rūšis – dievus, pusdievius ir panašius į Pitagorą, t.y. filosofus.
2. Sofistai ir Sokratas, sokratiškoji tiesos samprata, eudemonizmas.
*Sofistai mokė žmones praktinės išminties, mokė ginti asmeninius interesus. Vėlesnių filosofų kritika išryškino sofistų trūkumus, kurie buvo suformuoti objektyvių to meto priežasčių. Trūkumai: atsiribojimas nuo abstrakčių klausimų, išminties neieškojimas, tik žinių ir mokslo perdavimas. Beveik visos perduodamos žinios orientuotos į politikos mokslo vystymą.
Protagoras (480-410 m. pr. m. e.) „žmogus visų daiktų matas”. Keliamas žmogaus, kaip socialinės ir kultūringos būtybė išsiskyrimo iš gamtos klausimas. Bandoma apibrėžti tai, kas žmogui yra privaloma ir būtina nuo prigimties. Išryškėja dvi skirtingos valstybės ir teisės teorijos. Viena jų skelbia, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir valstybė tėra tik laisvo susitarimo reikalas, kita gi teigia, jog valstybė yra vienų viešpatavimas kitiems, o skirtumai tarp valdančiųjų ir valdomųjų yra natūralūs.
*Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) Visų negandų šaltinis – nekompetetingų asmenų valdymas. Visų pirma pažink save, ir žinok kaip elgsies konkrečioje stuacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Nagrinėja žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Etinė sistema, dialektinio įrodinėjimo metodas. Rašytinių šaltinių nepaliko. Dora – tai: gėris; nauda ir laimė; žinojimas. Jis tvirtindavo, kad nieko nežino. Taip jis patikrindavo savo teiginius, išaiškindamas miglotas sąvokas. Galiausiai tai atvesdavo prie naujų įžvalgų. Žinių įgijimo būdas, naudojant klausimų-atsakymų metodą.
3. Demokrito atomizmas, jo idėjų reikšmė gamtos mokslams ir filosofija.
Demokritas (420 m. pr. Kr.). Viskas susideda iš atomų, kurie yra nedalūs, bet skiriasi forma ir dydžiu. Atomas yra erdvinis, svarus, amžinas ir nesuardomas. Atomų skaičius – begalinis. Atomai, būdami skirtingo dydžio ir formos, užimdami tam tikrą padėtį erdvėje, sudaro daiktus, kurie skiriasi tarpusavy (kietumu, sunkumu ir kitomis savybėmis). Judėjimas randasi spaudžiant ir stumiant atomus. Ugnis susideda iš mažų sferiškų atomų, taip pat ir siela. Susidurdami atomai sudaro sūkurius, kurie, savo ruožtu, sukuria kūnus, ir, galų gale – pasaulius. Atskyrė juslinį ir racionalųjį pažinimo būdus, kaip kokybiškai skirtingus. Jis neigė dievus, bet ne religiją, nes pastarieji neatitiko jo atomistinės teorijos. Taigi, Demokritas sukūrė materealistinę filosofinę sistemą.