Filosofijos egzamino konspektas
Jaspersas technikos apmąstymus sieja su žmogumi. Šita keliama problema yra antropologiškai orientuota. Racionalumas gali tapti pavojingas, kyla grėsmė technikos racionalumą supainioti su ekonominę, o techniką suprasti tik kaip masinę gamybą. Iš šių minčių dabar suprantamas taip pat jo perspėjimas dėl griaunamosios grėsmės, kurią, palyginti su gamta ir žmogumi. turi technika. Tai netrukdo teigti, kad technika iš principo esanti neutrali.
“Dvasinė amžiaus situacija”; tai pirmiausia apmąstymai apie “techniką ir istaigų sistemą kaip masių čia-būti”. Anot Jasperso, veiksmų racionalumas pažaboja šitokią raidą ir įgalina daugumą darbų atlikti naudojantys žinojimu ir mechanizuotu apskaičiavimudėl to dirbančiajam kyla pavojus tapti mašinerijos dalimi.
Jaspersas tiki, kad technikos analizė rodo, jog plėtojantis technikai turėtų neišvengiamai išnykti tradicinės bendrijų formos, o atsirastų vietos masinei visuomenei. Funkcionuojanti didelė techninės čia-būties sanklodos mašinerija orientuojasi į darbo jėgos poreikius bei realizaciją ir vartojimą dideliais kiekiais.
Jaspersas neižvelgia technikoje jokios prasmės, kuri būtų jai savaime būdinga; ta prasmė turi būti jai suteikiama iš šalies. Jo technikos filosofija priverčia mus mažiau gilintis į pačią lcchniką, bet davė impulsą pažinti, suvaldyti jos poveiki atskiriems žmonėms ir visuomenei. Šitokiam aiškinimui, žinoma, stinga nuodugnaus įsigilinimo įtechninės veiklos būdo bei įvykdymo realybę.
14. „Technika kaip gamtos išslaptinimas, kaip iššūkis žmogui”. M. Heidegerio požiūris į techniką; žmogus kaip sergėtojas, atsakingas už būties apreiškimą technikoje.
M. Heideggeris ne kartą rašė apie žmogaus siekį išaiškinti gamtos paslaptis. Techniškas realizavimas yra toks pat slaptinimo būdas kaip ir paremtas gamtotyra racionalus suskirstimas. Technikos tobulumas jam yra visai toks pat išslaptintas, kaip daikto pagaminimas arba moksliškai stropus abstraktus kūrimas.
Išrasti – vadinasi semtis išminties iš ketvirtojo būties pasaulio.
Su raidos pažanga. kurioje pasiekia savo tikslą šiuolaikinė technika, į pirmą vietą iškyla naujas elementas, kurį Heideggeris vadina iššūkiu. Gamtos objektus žmogus savo aktyvumu paverčia atsargomis, kurios gali būti pradėtos leisti serijiniu būdu ir gali būti likviduotos; jomis disponuoja žmogus. Šitą žmonių aktyvumo paremtą išslaptinimą Heideggeris vadina po-stata. Po-statoje išryškėja technikai būdinga tendencija nugalėti pasaulį ir palenkti jį žmogaus dispozicijai. Bet šitoje tendencijoje yra pavojus, kad pats žmogus ir kiti žmonės gali būti suprantami tokios pat pagamintos atsargos, kurios yra kiekybiškai matuojamos ir panaudorinos. Šito pavojaus žinojimas ledžia suprasti technikos esmę ir darosi aišku, kad žmogus išslaptintą procesą gali valdyti.
Žmogus kaip būties sergėtojas yra atsakingas už būties apsauga nuo technikos.
15. Sisteminis požiūris į techniką. Sistemos „žmogus-technika” dėsningumai.
Technika yra mūsų pasaulio struktūrinis rezginys, kuris gaubia mus kaip pasauli formuojančios ir poreikius tenkinančios mūsų veiklos rezuhatas, igijęs įrankius, mašinas priskiria kaip aprūpinimo ir susisiekimo sistemų pavidalą. Ši technikos struktūra pateikia mums priemonių kompleksą, palengvinanti ir įgalinanti efektyviai įgyvendinti tikslus;
Sisteminis požiūris į techniką
Sistema – tam tikrų elementų derinys susijusių tarp pusavy butinais funkciniais ryšiais.Galima išskirti bent 3 dėsningumus budingus sistemai žmogus-mašina.
1)tikslingumo, vienovės dėsningumas.Tikslinė paskirtis naturalių žmogaus organų ir dirbtinių yra ta pati.
2)Funkcinis modeliavimas. Pvz.Verpimo staklės neatkartoja virpėjo.Technika įkūnyja ne žmogu o funkcija. technikos filosofijos pradininkas Ernstas Kappas: žmogus kūria techniką imituodamas žmogaus kūno sandarą.
3)Kompensacijos dėsningumas. Praktiškai naudojama tik produktivi technika.Technika papildo žmogų.
Mechaninių funkcijų klasė: 1)gamibinias medžiagas tiesiogiais apdorojimais (nežmogiškas) naturaliais organais 2)veiklos įrankio judinimo funkcija 3)Judėjimo energijos šaltinio nukreipimas 4)mašininės funkcijos
Protinės (valdymo) funkcijos: 1)Tikslo nustatymas 2)Technologinės kontrolės 3)Loginė-skaičiavimo 4)technologinių procesų paieškų giedimų nustatymas, ššalinimas, ieškojimas optimalaus sprendimo. 5)Inžinierinė konstravimo funkcija 6) Vadybinė (administracinė) 7)informacinė veikla 8)Meninė, estetinė
III Technologinis veikimas – žmogaus ir ryšio
Su kokia technika ir kokiu būdu žmogus veikia.
Mašininis gamybinis būdas
Mašina papildo žmogų. žmogus papildo mašiną. Žmogus – gyvas mašinos priedas. ß Mechanizacija- plokština žmogų.
Kapitalizmas „štampuoja” reikiamus žmonęs.
16. Techninių revoliucijų esmė; jos socialinių, antropologiniųš padarinių tyrinėjimo metodologiniai pagrindai.
techninės revoliucijos lemia gamybos esminius pokyčius. Techninės revoliucijos buna kiekvieną kartą, kai žmonija pereina nuo seno gamybos būdo prie aukštesnio, naujo būdo.
Trumpai galima pasakyti, kad tam tikrame istoriniame periode gamybinės jėgos pergyvena techninę revoliuciją, kurios ėsmė gludi atradimų atsiradime ir įvedime, kurie lemia perversmą (ėsminį pokytį) darbo įrankiuose, energijos formose, gamybos technologijoje ir bendrose materialiniose gamybinio proceso sąlygose.Tokiu būdu, techninė revoliucija yra sukurimo ir įvedimo procesas tokių techninių priemonių, kurios paruošia perėjimą prie naujo technologinio gamybos būdo.Techninė revoliucija prie atitinkamų gamybinių santykių sukūria gamybinę revoliuciją (dažnai ją vadina pramonine revoliucja), tai yra procesas, kai naujų gamybinių priemonių pagrindu, sudaromas naujas gamybos būdas, charakterizuojamas nauju darbo pasiskirstimu, nauja gamintojų vieta ir naujais visuomeniniais gamybiniais santykiais,nauja socialine visuomenės struktūra.
Jei socialinė (politinė) revoliucija priveda prie naujų gamybinių sąlygų įvedimo, tai techninė revoliucija pertvarko gamybos priemones, o išaugusi iš jos gamybinė revoliucija priveda prie visiškos „pergalės”, naujo gamybos būdo „viešpatavimo”. Neabėjotinai, perėjimo procesas nuo vienos visuomeninės-ekonominės formacijos prie kitos yra sudėtingas, priklausantis nuo kiekvienos šalies konkrėčių istorinių sąlygų ir nuo bendro išsivystymo lygio visos žmonių visuomenės.