“ŽODŽIŲ IR DAIKTŲ” MOKYKLA
Šios lingvistinės mokyklos pavadinimas prigijo nuo žurnalo, pradėto leisti XX a. pr., “Worter und Sachen”. Žurnlą pradėjo leisti Rudolfas Mėringeris (nuo1909 iki 1940). Kitas garsus šios srovės atstovas buvo Hugo Schuchardt. Ši lingvistinė mokykla padarė žymią įtaką Europos lingvistikai. Ir prancūzai, ir italai, ir šveicarai perspektyviai taikė šios lingvistinės mokyklos idėjas.
Ši mokykla pradėjo nuo jaunagramatikių kritikos. Jie pradėjo aštriai ir garsiai kritikuoti jaunagram. Savo idėjoms apie kalbą, žodžių ir daiktų m-la, daugiausiai naudojosi Johano Šmito bangų teorija. J.Šmitas pirmasis suformulavo, kad atsiradusios naujovės kalboje plinta nevienodai ( visiškai priešingai teigė jaunagram. ). J.Šmitui atrodė, kad kalbos naujovės plinta kaip bangos, atsiradusios nuo į vandenį įmesto akmenuko. R. Mėringeris ir H. Schuchardt kiek praplėtė J.Šmito teoriją. Jie sumastė, kad panašiai kaip ir kalbos naujovės, turėtų plisti ir kultūros naujovės, kultūriniai reiškiniai. Kadangi kultūra susijusi su daiktais, vadinasi ir daiktai plinta netolygiai. Kartu su naujai atrastais daiktais, plinta ir nauji žodžiai, tų daiktų pavadinimai. Dažnai tuos pavadinimus “pasisavina” svetimos kalbos. Pvz., šampanas, dyzelis (žodis, kilęs nuo variklio išradėjo vokiečio Diesel), šilkas (liet.klb. skolinys), vėduoklė (epizodiškai vartojamas žodis, lietvių klb. jis nėra aktualus). Būna taip, kad “atėjęs” žodis iš kitos, svetimos kalbos (t.y., skolinys) išstumia nuosavos kalbos žodį. Pvz., rusų klb. žodis “zontik” buvo pasiskolintas iš olandų klb., vėliau, atmetus galūnę IK atsirado kitas žodis “zont”. Tuo tarpu dabar daug kas gali pagalvoti, jog pirma atsirado “zont” (didelis skėtis) ir tik vėliau- “zontik” (mažas skėtis). Liet. klb. žodis “dekoltė” yra nustumtas į periferiją. Tokie skoliniai ir žodžių “perėmimai” yra l. glaudžiai susiję su tautų kontaktais.
Anglų klb.- sportinė terminologija, prancūzų klb.- madų pasaulis, teatro terminai (parteris, ložė, debiutas, baletas), kulinarijos terminai (bulijonas), olandų klb. – jūreivystės terminologija. R. M. ir H.S. labai domėjosi šiais klausimais.
H.S. labiau nusipelnė teorijos atžvilgiu. Domėdamasis semantika, ragindamas ją studijuoti, labai išpopuliarino šį mokslą. Jis taip pat ragino didelį dėmesį skirti etimologijai ir leksikologijai. Taip H.S. paskatino kitus kalbininkus domėtis šiais mokslais. H.S. labai domėjosi semantine sandara. Kad prasmė nestovi vietoje jau buvo visiems aišku, bet jis į tai išskirtinį dėmesį. Jis išskyrė keturias kryptis, kuriomis reikia tirti daiktą ir žodį:
1. Daikto istorija (iš kur atsirado?).
2. Žodžio istorija (kaip atsirado to daikto žodžio istorija?)
3. Dėmesys, domėjimasis žymėjimo istorija.
Žymėjimu H.S. vadina materialųjį žodžio apvalkalą, raidinę ir garsinę žodžio formą. H.S. žymėjimas jau galėtų asocijuotis su S.de Sosiūro žodžio apvalkalu (“žymeklis”). Reikia tyrinėti, kaip fonetiškai keitėsi žodis.
4. Prasmės (žodžio reikšmės) istorija.
Jeigu keičiasi žodžio forma, labai dažnai keičiasi ir žodžio prasmė. Bendrame kontekste reikia nepamiršti galimų žodžio prasmės pakitimų. Kartais būna, kad fonetinė žodžio išraiška nesikeičia, o prasmė keičiasi ( pvz., “zuikis”- žvėrelis-važiuojantis be bilieto). Gali būti ir priešingų atvejų- daiktas pasikeičia, o fonetinė išraiška lieka ta pati (“pivo” dabar reiškia “alus”, tuo tarpu anksčiau reiškė “bet kokį gėrimą”).Būna, kad sąvoka nesikeičia, o fonetinė konstrukcija pasikeičia ( “koni”-”lošadi”).
H.S. kalbotyrai nusipelno ir nagrinėdamas bendrosios kalbotyros teorijas. Apie kalbos vystymąsi ir apie pačią kalbą yra pasakęs tris dalykus:
1. Pirmoje eilėje į kalbą jis žiūrįjo kaip į socialinį reiškinį ( tuo pasinaudojo sociologizmo mokykla). Į kalbą H.S. žiūrėjo kai į su visuomene susijusį dalyką. Kalba funkcionuoja kiekvienoje visuomenėje ir kiekviena visuomenė savaip paženklina kalbą. Kalba taip pat vartojama individuliai ( kiekvienas atskirai įneša į savo kalbą). Net ir paprastas individas turi galimybę kažką pakeisti kalboje. Individai jungiasi į tam tikras socialines grupes ir kiekviena grupė turi vis kitokią vartojamą kalbą.
2. Kita įdomi H.S. pastaba buvo ta, kad jis nelabai pripažino teiginį, jog kalbos kitimai yra sąlygojami vidinių pakitimų. Jam atrodė, kad kalbos kitimui didesnį poveikį daro išoriniai faktoriai, geografinis faktorius. Šie H.S. apmąstymai paskatino lingvistinės – geografinės mokyklos kūrimąsi.
3. Pagr. Faktorius kalbų vystymęsi buvo kalbų kryžiavimasis (turėjo omeny skolinius). Nėra tokių kalbų, kurios neturėtų nė vieno skolinio. Šia H.S. mintimi pasinaudojo neolingvistai ( italai). Skoliniai būna ir leksikoje ir fonetikoje. Kalbų kryžiavimasis yra neišvengiamas jų egzistavime. Remiantis H.S teorija, buvo pradėta domėtis europinėmis kalbomis. Tokiu būdu neolingvistai suformulavo substrato teoriją. H.S. pats taip pat domėjosi romanų kalbomis, bet daugiau jis domėjosi italikų kalbomis.