19A. KALBOTYROS APŽVALGA: SVARBIAUSIOS LINGVISTINĖS MOKYKLOS IR JŲ ATSTOVAI
19a. kalbotyros atsiradimą sąlygojo visos kalbotyros raida. Lyginimas tarp kalbų prasideda nuo įvairių kalbų žodžių lyginimo, po to ieškoma bendrų šaknų. Paskutinį stimulą duoda pažintis su sanskritu 18 a. pb. Apie jį europiečiai buvo girdėję anksčiau, bet 18 a. pb. jie susipažįsta su sanskritu artimiau, keliautojo Viljamo Džonso dėka, straipsnyje apie Indiją. Šis paviršutiniškas susipažinimas su sanskritu padeda suvokti, kad kalbos įvairiais istoriniais laikotarpiais egzistuoja įvairiai, kad jos evoliucionuoja. Šie atradimai: kalbų evoliucija, jų lyginimas – tampa labai svarbūs 19 a. kalbotyrai. Tokiu būdu, dėsningai, susiformuoja lyginamasis-istorinis metodas. Prie 19a. mokslinės kalbotyros (lyginamosos-istorinės) susiformavimo labai prisideda vokiečių kalbotyrininkai: Francas Bopp’as (1791-1867). Jis ir jo bendražygiai daugiausia prisidėjo prie istorinės-lyginamosios kalbotyros susiformavimo ir indoeuropeistikos pradžios. Prie aprašomosios kalbotyros daug prisidėjo V. Humboldtas. Jis labiau domėjosi kalbos vaidmeniu žmogaus gyvenime, jos kilme, atliekamomis funkcijomis (teorinė kalbotyra). Humboldto pasėtą sėklą vėliau labai gerai plėtojo psichologizmo kryptis. Komparatyvistai labai daug nuveikia metodikos srityje: suformuja principus, metodus. Lyginamoji-istorinė kalbotyra vystėsi , komparatyvistų darbus patobulino (~19a. antroje pusėje) natūralistai (Šleicheris). 19a. pb. Lingvistinė mokykla buvo Jaunagramatikiai, dirbantys toje pačioje srityje. Tai trečioji lyginamosios-istorinės kalbotyros vystymosi pakopa.