A. Andrašiūnas
A. Andrašiunas, 1927 baigęs technikumo agronomijos skyrių, ketvirtajame dešimtmetyje periodinėje spaudoje nemažai rašė aktualiais socialiniais ekonominiais klausimais.
Iš straipsnių matyti, kad A. Andrašiūnas, nors grynai politinės ekonomijos klausimų nenagrinėjo, buvo pakankamai gerai susipažinęs su klasikine politine ekonomija. Jis apibūdino liberalizmo ekonominę doktriną, nurodydamas, kad jos šalininkai geriausiu ekonominio gyvenimo reguliatoriumi skelbia laisvąją konkurenciją ir pasiūlos-paklausos dėsnį, o valstybės kišimasį į ūkinį gyvenimą laiko kenksmingu. Bet pats kritiškai žiūrėjo į šią doktriną, pabrėždamas, kad ekonomikos moksle vietoj jos vis labiau įsitvirtina reguliojamo, planuojamo ūkio teorija.
Lietuvoje, rašė A. Andrašiūnas, liberalizmo idėjos nebuvo plačiai paplitę ir nereikia dėl to apgailestauti. Pranašesnis yra reguliuojamasis ūkis, tik nereikėtų nukrypti į kraštutinumą, visai atsisakant privačios iniciatyvos. Taip pat nereikia aklai kopijuoti ūkinės praktikos kitose šalyse.
Lietuvoje reikia “palaipsniui įgyvendinti ekonominę demokratiją, t.y. sudaryti tokias sąlygas, kad visi piliečiai praktikoje galėtų įsigyti nekilnojamojo turto, kad tas turtas būtų kiek galima vienodžiau suskistytas [...]. Bet turtingumo ir pajamų išlyginimas turi eiti ne pasiturinčių turtą ir pajamas mažinant, bet naujus turtus kuriant bei gausesnius uždarbio šaltinius organizuojant” (1, 468).
Siekdama kelti “tautos gerbūvį”, valstybė turi sudaryti tokį “ūkio planą” arba programą, kurioje būtų išvarditos ne tik per tam tikrą laikotarpį siekiami tikslai, bet ir numatytos visos priemonės tiems tikslams pasiekti. Labiausiai tiktų pramonei plėtoti akcinės bendrovės, kurias steigtų valstybė, tačiau sau pasiliktų tik nežymią akcijų dalį, o likusias parduotų taip pat ir darbininkams. “Kievienos įmonės akcijų pasiskirstymo proporcija būtų tokia: 40 proc. darbininkams, 40 proc. kapitalistams arba kooperatyvams, 20 proc. valstybei ar savivaldybėms”. Esant tokiai padėčiai valstybė galėtų atlikti arbitro vaidmenį, o be to taip būtų įgyvendinama “turto demokratizacija” (2, 470).
Jis darė išvadą, kad “smulkiuose ūkiuose darbo efektyvumas yra keleriopai mažesnis, negu stambiuose ūkiuose” ir todėl “ūkių smulkėjimas bendrojo gerio sumėtimais yra aiškiai žalingas reiškinys” (3, 764). Išeitį A. Andrašiūnas matė gamybinėje kooperacijoje, kuri, jo įsitikinimu, galėjo sujungti stambaus ūkio racionalumą su kiek įmanoma tolygesnių žemės pasiskirstymų tarp valstiečių, Tik per kooperacija galima pasiekti optimalaus ūkių dydžio.