ABSURDO DRAMA
20a VI dešimtmečio pradžioje atsiradusi absurdo drama perėmė siurrealistinę, bei expresionistiniam teatrui būdingas formas, būties absurdiškumo, individo vienatvės ir žmonių nekomunikabilumo idėjoms reikšti. Egzistencialistinėje prozoje ir dramose šios idėjos įrodinėjamos loginiu mąstymu ir racionaliai sukonstruotais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais. Martinas Eslinas knygoje “Absurdo teatras” absurdo dramą dar sieja su antikos mimų, viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos tradicijomis. Mechaniški, mugės lėlių teatrui būdingi judesiai, beprasmis dialogas ir statiška kompozicija išreiškia požiūrį į žmogų, kaip į bejėgę marionetę, racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje. Tragiški būties aspektai atskleidžiami išoriškai komiško farso forma, todėl vyraujantis absurdo teatro žanras – tragikomedija arba “komiška drama”.
Nepaisymas dramos žanrui būdingų principų, atsisakymas intrigos, konflikto, įprastinio sceninio dialogo leido kai kuriems tyrinėtojams vadinti absurdo dramą anti drama. Absurdo dramai būdingi bruožai atsispindėjo jos klasikų, prancūzų dramaturgo Jonesko Samuelio Beketo, Žano Ženė; JAV teatre Edvardo Olbio, Anglijoje Haroldo Pinterio kūryboje.