Aforizmai apie kalbą
Sunaikink ją [kalbą] – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.
M. Daukša
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.
M. Daukša
Žodynas – tai visata, išdėstyta abecėlės tvarka.
T. Fuleris
Gramatika valdo net karalius.
Moljeras
Aistra – žodžio siela.
B. Fontenelis
Tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios.
J. V. Gėtė
Nieko dvasingesio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad jei tauta nenori prarasti to, per ką egzstuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti kaip kad nebūtų darkoma jos kalba.
E. M. Arntas
Jei kalba būtų loginės, o n poetinės minties vaisius, egzistuotų tik viena kalba.
F. Hebelis
Gerbkite savo kalbą, ir jums bus gera gyventi. Nes kas pats savęs negerbia, to ir kiti negerbs.
J. Alunanas
Kalba yra didis, tautos statytas paminklas.
J. Jablonskis
Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių probočių t. y. savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visa ryjančio laiko ir pastatytų šalia kalbų mokytą, turi aną šiandien dalinti.
S. Daukantas
Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį.
R. V. Emersonas
Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.
J. Jablonskis
Iš visų žodžių tiksliausi tie, kurie pačiu trumpiausiu keliu atveda mus prie faktų.
Č. H. Parkcherstas
Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.
Vydūnas
Kalba – tai brasta per laiko upę; ji mus veda į protėvių būstą, bet tenai negali patekti tas, kuriam baugūs gilūs vandenys.
V. Ilič – Svityčius
J. Marcinkevičius
Mažvydas
(ištrauka)
Meginsime sudėti pirmą žodį.
Klausykitės gerai… Širdim klauykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit olungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant… Taigi pamėginkim.
(Skiemenuoja vienas)
“El – ie” bus “Lie”, “tė – u” bus “tu”, “vė – a” bus “va”.
Kartokite! Kartokit ir klausykit.
Kalbos namas
Daiktavardžių stogas,
veiksmažodių durys
būdvardžių langai:
įkirstas, kaip į kaladę kirvis,
ligi penties suvarytas čia.
Aslos vidury
kaip stalas
įvardžiai: aš tu jis ji.
Kabo lemp apkamšyta: mes.
Žaidžia skaitvardžiai -
maži daugiausia.
Ant palangės
žydi mūsų esamasis laikas.
Niekaip negaliu ištart: buvau.
Lopšį supam,
ir ugnelė dega.
Pažiūrėk pro langą,
kas ateina,
kas ten veržias pro duris?
Vargelis,
kur tas mūsų būsimasis laikas?
Imkit jį ant rankų ir laikykit,
kad nenusimestų,
neprapultų.