ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS- savičiausias dabarties poetas
A.Nyka-Niliūnas gimė 1920 m. Nemeikščių kaime (Utenos raj.). Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo romanistiką ir filosofiją. Pirmasis rinkinys “Praradimo simfonijos” išėjo 1946 m. Vakarų Vokietijoje. Kiti pagrindiniai Niliūno rinkiniai: “0rfėjaus medis” “Balandžio vigilija”, “Vyno stebuklas”. Poeto rinkinių pavadinimai susieti su muzika (simfonijos), su mitologija (Orifėjus), su Biblija (vyno stebuklas). Su kiekvienu nauju išleistu rinkiniu, eilėraščiai gilėja ir randama vis daugiau prasmių. Ankstyvojoje jo lyrikoje eilėraščio subjektas visa širdimi ilgisi idealybės, todėl visus savo išgyvenimus perkelia į sapnų arba pasakų pasaulį.
Nyka-Niliūnas Tėvynės praradimo jausmą išreiškia sudėtingu praradimo simfonijos motyvu. Niliūno poetinė pasaulėjauta neapsiriboja vien tik tikrove ar gimtąja žeme, kaip kitų išeivių poetų, nors kalbama apie jos praradimą. Bet prarasdamas žemę, Niliūno poezijos žmogus praranda ir dar kai ką daugiau. Nyka-Niliūnas kuria tokią poetinę tikrovę, kurios lyg ir nėra, bet kuri yra taip trokštama, įsivaizduojama laimės šalis. Pačiame pirmajame A. Nykos-Niliūno rinkinyje atsiranda stebuklingos šalies- Eldorado įvaizdis. Vienas eilėraštis taip ir vadinamas – “Eldorado”:
Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas.
Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo.
Dėl jo aš viską žemėje paniekinau.
Norėdamas ten vieną valandą klajot!
Kokie budingi šio eilėraščio ir tuo pačiu visos A.Nykos-Niliūno kūrybos bruožai? Pirmasis akcentas- nuostabus, nerandamas pasaulis- tai pasaulis savy, bet kartu tai pasaulis, kuris turi savo erdvę, laiką, daiktus. Niliūno žmogus tame pasaulyje jaučia vienybę ir santarvę su daiktais ir su gamta.
A.Nyka-Niliūnas sukūrė naują poetinį santykį su tikrove. Neigiamo poliaus, t. y. nebūties trauka, stipriai jaučiama visoje jo poezijoje. Kažin ar rastume kitą lietuvių poetą, kuris taip efektingai pagautų gyvybės išsekimo momentą, taip ryškiai kalbėtų apie pranykusius daiktus, mokėtų perduoti tiesiog regimą ir apčiuopiamą jų nebuvimą. Nebūties momentas Niliūno poezijoje yra toks stiprus ir savitas, kad iškyla klausimas, ar poetas tik mato mirties ženklus, ar jis jau jaučia artėjančią pabaigą…
Niliūno poetinė kalba pilna savitumo. Įprasta norminė gramatika nėra jo poetinės kalbos riba. Poetas gali tą ribą peržengti. Žodį, kuriuo galima pasikliauti, A. Nyka-Niliūnas vadina nuogu. Tikras žodis turi atitikti tikrą daiktą. Poeto mąstyme ir žodis, ir daiktas yra ypatingi, turi ne tik paviršių, bet ir paslaptį, gelmę, šventumą.
A.Nyka – Niliūnas- “Žemės” poetas. “Žemės” rašytojas, toliausiai už kitus žemininkus nuėjęs nuo pirmųjų poetinių tabu. Niliūno ištikimybė gimtajai žemei prilyginama ištikimybei žodžiui ir artima Henrikui Radauskui. A.Nykai – Niliūnui būdingi du eilėraščių modeliai:
- simfoniškas, pagrįstas sąskambiais
- kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai.
A.Nyka – Niliūnas yra filosofiškas poetas, siekiantis sukurti žodžio būtį.
Šio poeto kūryba itin individuali.
Naudota literatūra:
1. Žurnalas “Literatūra ir Menas” 1991 birželio 11d.
2. “Gimtasis žodis” 1989 V. Daujotytė “Žemės Poetai”
3. “Egzodo literatūros atšvaitai”
4. Vytautas Kubilius “XX amžiaus literatūra”