Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija. Keletas poetinio aš aspektų
Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija
Keletas poetinio aš aspektų
Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, ar įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės į klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk filosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, bet kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas suvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiau ką pirmiau pažįstame tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą, ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiais atvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti. Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė teksto perskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Ne veltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėl orientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Ar įmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalome priversti tekstą prabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinome patys. Stigdami tam tikrų žinių, nesuprastume teksto kalbos. Tačiau ar teisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojimą?
Šiuo atveju pats klausimas diktuoja vienintelį galimą atsakymą – teksto suvokimas, grįstas intelektualine skaitančiojo erudicija, yra individualus, arba asmeninis.Vadinasi, bet kuris filosofų siūlomas teksto perskaitymo modelis sukuria objektyvią teksto kalbėjimo ir jo suvokimo erdvę. Tačiau ar tai reiškia, kad toks teksto suvokimas yra teisingas? Jis pagrįstas konkretaus metodo tiesa, taigi yra teisingas tiek, kiek teisingas pats metodas. Tad teksto suvokimo ribą nustato ne mūsų asmeninis intelektualinis pasirengimas ir intuicija, t.y. ne mūsų asmeninė, bet konkretaus modelio tiesa. Todėl pasidaro labai svarbu, ką pirmiau pažįstame – tekstą ar modelį; ar tekstas siūlo suvokimo būdą, ar modelis primeta jam objektyvų žinojimą?
Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jis pasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.
Savo teksto perskaitymo modelį dažnai nurodo pats autorius – jo estetinės pažiūros, išryškėjusios kritikos straipsniuose. Geriausias pavyzdys – lietuvių išeivijos poeto Alfonso Nykos – Niliūno asmenybė ir jo “Eilėrašciai”(1996) bei kritikos straipsnių rinktinė “Temos ir variacijos”(1996). Literatūros kurinys, A.Nykos Niliūno samprata, kuriamas racionaliai, įkvepimas tėra dingstis sukurti meninį universalumą: “Spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys. Jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga statytojo ranka.” Taigi įkvėpimas išreikštų ontologinį kūrinio aspekta, tačiau jo kokybę, arba meninę vertę, nulemia racionalusis pradas. Toks supratimas leidžia ieškoti poetinio subjekto tuose etinės psichologijos bei psichoanalizės modeliuose. Neatsitiktinai poetas rašo:
Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs
Ištrūkti iš namų nelaisvės, sėdžiu
Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą
Savo paties neišsipildymo ir sudužimo
Istoriją.Tad paklausyk(…)
“Neišsipildymo istorija”
Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas. Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami į Kitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu būdu aš-tu santykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:
Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!-
Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.
Dabar esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet Tu nesikeli…Ir aš dainuot imu.
“Vaikystė”
Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus. Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E. Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje su pačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęs lingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitą įvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu), kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kurioje realizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai, motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:
Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto
Vaizduotėje seniai numirus, klausiu:
Kas tu buvai, o Astioche?
Ir iš pasamonės skeveldrų
Statausi juodą laivą,
Kad ir mane Homeras atsimintų.
“Homero laivų katalogas”
Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė, suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškas kultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip kultūros funkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros bei pasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas, bet pats individas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra “tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška” stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartoja kultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai yra, teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūros kaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi:
Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo
Stavrakios vaikai, du garbiniuoti
Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų,
Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą
Buvo ištremti
Tokia yra Chalkidės kunigaikščio
Stavrakos vaikų istorija. Tokia yra ir mano
Paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau
Mane apakinusio tėvo ir karaliaus vardo.
“Chalkidės kunigaikščio vaikai”
Kita aš pozicija A. Nykos-Niliūno poetiniame universume yra vienintelis nežinomasis pačiam sau:
Nežinau, kas esu
Neradęs
Atsakymo į baisų
Klausimą, kas aš esu,
Nematas ir nematomas
Bandau išspręsti
Lygtis, kuriose
Vienintelis nežinomasis -
Aš(…)
“Gnoseologija”
Tokį “aš” pavidalą J. Lacan’as vadina “įsivaizduojamu”. Esminė “įsivaizduojamo” funkcija – psichinė individo apsauga. “Įsivaizduojamas” pavaldus ne realybės principui, bet iliuzijos logikai. Ji sukuria tokį “aš” vaizdinį, kuris patenkina patį individą. “Nežinojimo” ir “paklydimo” plotmėje pačiame “aš” atsiranda nediferencijuojama “stoka”, kuri įtakoja realumo laipsnį. “Stoka” žmoguje pasireiškia geismo forma. Patį geismą valdo patenkinimo ir nepatenkinimo principas, kuris yra orientuotas į empirinius daiktus. A. Nykos-Niliūno poetiniame universume susiduriame su “aš” traukimusi iš tapatybės lauko, bėgimu, kuris iš tikrųjų reiškia troškima būti geidžiamu, t.y. mylimu, pripažintu komunikacijos akto dalyvių. Todėl meniniame pasaulyje daiktai šaukiasi poetinio “aš” judesio:
Nebegalėdamas pakelti džiaugsmo
Prisiminimų deginamas, vėl keliuosi ir einu.
Tada jie vejasi mane, norėdami paguosti,
Maldaudami jų nepalikt vienų,
Sakydami:-Palieski
Ir savo rankų ugnimi gaivinki mus!
“Grįžimas”
Geismas, anot J. Lacan’o, išreiškia siekį ne valdyti pasaulį, bet susilieti su juo. Kaip tik tokį poetinį “aš” randame A. Nykos-Niliūno mąstymo struktūroje. Tai patvirtina ir literatūrologo Rimvydo Šilbajorio interpretacija, teigianti, kad A. Nyka-Niliūnas “nesielgia kaip visagalis ir nepažeidžiamas maestro. Jis ne tiek vartoja tikrovę savo muzikos instrumentui sukurti, kiek stengiasi pavirsti su visa tikrove į tą muzikos instrumentą.” Tokiu būdu A.Nykos-Niliūno poetinis “aš” tampa visiškai priklausomas, subordinuotas jį supančių daiktų aplinkai. Pratęsdami J. Lacan’o mintį, pastebėsime, kad geismo patenkinimas sunaikina patį geismą. Egzistencijos tąsai reikalingi vis nauji geismo objektai. Jų netektis A. Nykos -Niliūno poetiniame universume tolygus mirčiai:
Puslapiai: 1 2