Ankstyvasis krikščionių menas (referatas)
Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto. Taip krikščionybė užsitikrino turtingųjų valdžią. 313m. imperatorius Konstantinas I krikščionybę paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu.
Kai V a. Romą nukariavo atėjūnai iš šiaurės, jų vadai priėmė krikščionybę. Palaikoma naujų valdovų, krikščionybė ilgainiui tapo vyraujančia religija Europoje. Per 2000m. ji neginčijamai veikė ir meną, jo raidai turėjo milžiniškos įtakos.
Kartu su krikščionybe atsirado ir ankstyvasis krikščionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos dalyse kartu su senovės Romos menu. Istoriškai šie meni kažkuo panašūs, tačiau jų turinys visiškai skirtingas.
Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, todėl tikintieji negalėjo statyti maldos namų Dievui garbinti. Jie slaptai rinkdavosi katakombose, kur ir rasti seniausi krikščionių paveikslai. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Kadangi vieta kapinėse anais laikais buvo labai brangi, tai nuo seno buvo kasamos požeminės ertmės ir galerijos, kurių šonuose į iškaltas arba akmeninėmis nišomis sutvirtintas nišas būdavo dedami karstai. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienos ir lubos buvo puošiamos piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Požeminių freskų motyvai paimti iš Biblijos, daugiausia Senojo Testamento scenos. Iš viso nėra Naujojo Testamento vaizdų, pvz., kryžiavimo. Todėl būtų galima pagalvoti, kad tapytojas stiliaus sumetimais renkasi pusiau mitologines temas, nes dramatiškas jų turinys šiek tiek primena labai dažnai tapomas graikų ir romėnų dievų gyvenimo scenas. Pats Kristus vaizduojamas kaip romėnų dievas ir apvainikuojamas Apolono nimbu. Šio nimbu vėliau ima spinduliuoti visi šventieji. Vengiama tik tokių romėnų tapybos temų, kurios tiesiogiai susijusios su jų žygdarbiais. Tačiau pasiskolinta dauguma jų puošybos elementų: delfinai, jūrų arkliukai, vaikų figūros, sirenos, medūzos ir t.t. Prie jų prisidėjo krikščionių simboliai: žuvys, kryžiai, inkarai, laivai, alyvmedžio šakelės, palmės, vynmedžio šakelės, vainikai, karūnos, balandžiai, avinėliai, povai, liūtai, arkliai, kiškiai, paukščiai feniksai ir blogio simboliai – slibinai, gyvatės. Krikščionių simboliai yra kilę iš įvairių šaltinių, tačiau savo forma jie niekuo nesiskiria nuo savo meto stabmeldžių stiliaus. Ankstyvajame krikščionių mene nėra skulptūros. Tai visiškai suprantama. Prieš krikščionybę Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino statulas. Nenorėdami būti panašūs į tas tautas, krikščionys statulų nekūrė.
Krikščionybei tapus oficialia religija, prireikė specialių maldos namų – bažnyčių. Šiam tikslui buvo pasisavinti bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos – tai pailgi pastatai visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis – navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje – langai. Ši viršutinė, šviesos užlieta dalis – svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninių navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava,statmena kitoms – transeptas. Kitaip tariant, bažnyčios planas priminė T raidę. Vertikalioji raidės dalis vadinama išilginiu pastatu, o horizontalioji – skersiniu. Viename vidurinės navos gale arba ir abiejuose dažnai yra pusiau apvali apsida. Joje teisėjai sėdėdavo per teismą. Durys – priešingame gale arba iš šono.
Krikščionys apsidos viduryje pastato altorių. O pačioms bazilikoms suteikia tokią formą, kad dėmesys būtų sutelktas į altorių su šventojo karstu. Apsida visada rytų pusėje, o durys visuomet išeina į vakarus. Graikų šventyklose durys išeidavo į rytus. Paveikslais išpuoštos apsidos kupolas turėjo pabrėžti altoriaus centrinę vietą ir reikšmę. Abi kolonų eilės tampa alėja, taku į altorių. Jos taip ir kviečia skubėti į priekį. Plokščios medinės lubos dar labiau sustiprina tą didžiulį perspektyvos įspūdį. Graikų šventyklos blokų statiškumą ir apvalios romėnų kupolo ertmės ramumą pakeičia veržlaus judesio įspūdis.
Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose – kolonomis apsuptas kiemas, navų – dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Pastato išorė visiškai nebuvo įspūdinga. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statomos varpinės. Jos stovi atskirai, visiškai nesusijusios su bažnyčia – pilkas cilindras, panašus į aukštą vandentiekio bokštą.
Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos - iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos – Biblijos. Paveiksluose žmonės vilki ilgais grabužiais, todėl atrodo iškilmingi, rimti ir griežti. Čia niekad nevaizduojamas apnuogintas kūnas. Tuo ankstyvasis krikščionių menas ir skyrėsi nuo Antikos.
Svarbiausias ankstyvojo meno laimėjimas – bazilika, kuri visur paplito. Šis pastato tipas su kai kuriais pakeitimais bei papildymais viešpatavo daugiau kaip tūkstantį metų.
Pagal knygą “JAUNIMUI APIE MENĄ”
Laura B. Alytaus Dzūkijos vid. m-kla 12B kl.