Ankstyvoji Antikos filosofija (VI – V A. PR. KR.)

Pradžioje filosofija buvo glaudžiai susieta su mitu, mokslu, poezija. Tačiau nuo pat pirmųjų filosofų pradeda ryškėti mythos – logos priešprieša. Ankstyvosios antikinės filosofijos nebepatenkina mitiniai paaiškinimai apie pasaulio atsiradimą, pasaulio sandarą. Filosofija siekia atsikratyti mitinio tikėjimo. Mitui yra būtinas tikėjimas. Yra tikima, kad pasaulis yra kilęs iš dievų ir egzistuoja veikiamas jų įsikišimo. Mitiniai pasakojimai paaiškina daugelį gyvenimiškų aspektų iracionaliai. Tuo tarpu filosofijai yra reikalingas racionalus ir pagrįstas paaiškinimas. Filosofijai reikia konkretesnių ir atsakymų, ir paaiškinimų apie Būtį. Filosofijai nereikia tikėjimo ar dievų įsikišimo. Ji siekia grynai protu paaiškinti aplinką.

Pirmųjų filosofų ištisinių tekstų nėra išlikę. Todėl apie jų pažiūras yra žinoma iš kitų šaltinių (Diogeno Laertiečio, Aristotelio raštų). Ištisiniai tekstai išliko tik pradedant Platono darbais.

Pirmasis „oficialus” filosofas, nuo kurio kildinama visa Vakarų filosofija buvo TALIS, vienas iš septynių išminčių (šalia Bianto, Pitako, Solono, Klenobulo Chilono ir Periandro)

TALIS (624-547 pr. Kr. ) kilęs iš Mileto – Mileto filosofinės mokyklos pradininkas. Jis buvo politikas, pirklys, astronomas, matematikas. Mokėjo apskaičiuoti piramidžių aukštį bei laivų nuotolius jūroje – buvo matematikas. Parašė darbus „Apie saulės sukimasį”, „Apie Saulės grįžimą”, kurių tačiau yra išlikę tik keletą fragmentų. 585 m. pr. Kr. jis išpranašavo saulės užtemimą. Talis atstovauja perėjimą nuo mokėjimo prie mokslo, nuo mythos prie logos. Jo filosofija, apie kurią yra žinoma pakankamai mažai, yra panašesnė į išminčiaus pamokimus nei į nuoseklią sistemą. Jis teigė, kad pasaulis yra kilęs iš vandens (skysčio, drėgmės) ir viskas pasaulyje susideda iš vandens. Tai yra panašu į mitologinę pasaulio kosmogoniją. Svarbu yra tai, kad mitologijoje yra kalbama apie vandens dievybes, o Talis kalbėjo apie realų dalyką. Jam rūpėjo ne tiek pasaulio kilmė, kiek pasaulio būvis – koks buvo pasaulis nuo pačių pradžių. Todėl pasaulio būties problema tapo pirmąja filosofine problema. Pagal Talį, pasaulis yra atsiradęs iš vandens ir į vandens būvį turi sugrįžti. Pirmoji pasaulio būsena yra esmingiausia. Kadangi Talio ir jo pasekėjų filosofijos objektas buvo gamta, šie pirmieji filosofai yra vadinami natūrfilosofais arba fiziologais (pagal Aristotelį). Taliui ir kitiems natūrfilosofams svarbi problema buvo ir pasaulio dinamizmas. Dinamika buvo pagrindinė jėga, veikianti objektus ir priverčianti juos judėti. Tačiau judėjimas (dinamizmas) buvo suvokiamas kaip medžiagos savybė. Judėjimas buvo suvokiamas animistiškai – daiktai juda, nes turi sielą.

Yra žinomi tokie jo pamokymai (fragmentai):

Nesistenk nešvariai praturtėti

Ką padarei savo tėvams, to ir pats senatvėje lauk iš savo vaikų Maloniausia yra pasiekti tai, ko trokšti Lengva kitam duoti patarimą Prisilaikyk saiko Ne visais tikėk

Būdamas valdovu, valdyk save patį Sunku yra pažinti patį save ir kt.

ANAKSIMANDRAS (610-546 pr. Kr. ) buvo Talio mokinys. Parašė veikalą „Apie gamtą”, kurio išliko tik fragmentai. Buvo matematikas, geografas, astronomas. Pirmasis sudarė žemėlapį, apskaičiavo žvaigždžių nuotolius ir dydžius. Teigė, kad kontinentinė fauna yra atsiradusi iš jūrinės. Jis pirmasis įvedė prado terminą „arche” – pradas, pagrindas, pradžia, kilmė. Talis ieškojo pradžios, o Anaksimandras – prigimties, pastovaus pasaulio prado. Šią arche jis įvardina kaip apeiron – beribiškumą, neapibrėžtį. Jei jis nebūtų beribis, jis išsieikvotų. Toks pradas, skirtingai nuo Talio vandens, yra išmąstytas, o ne aptiktas stebėjimu. Apeironas yra amžinas, nesenstantis ir dėl to dieviškas. Pats apeironas nesikeičia, keičiasi tik jo formos. Apeironas yra anapus medžiagos. Pirminės daiktų savybės yra pastovios ir esminės. Kintantys reiškiniai turi pastovią prigimtį. Reiškiniai yra prieinami juslėmis, o prigimtis yra paslėpta; reiškiniai yra įvairūs, o prigimtis -vienoda, reiškiniai atsitiktiniai, prigimtis – būtina. Iš apeirono priešybių atsirado gamtos įvairovė. Gamtos tapsmas yra priešybių išsiskyrimas. Šiame prade glūdi priešybės, kurios lemia judėjimą, taigi apeironas dinamiškas pradas. Būtent judėjimas arba dinamizmas ir sukelia šį priešybių išsiskyrimą. Gamtos tapsmo procesas Anaksimandro yra aprašomas taip: pirmiausiai išsiskyrė šaltis – šiluma (priešybės), dėl jų susidarė įvairaus tankio būviai, pradedant žeme, toliau – vandeniu ir oru, ir galiausiai – ugnimi, žemė kaip didžiausio tankio būvis atsirado viduryje, o ją supa ne tokio didelio tankio stichijos. Iš ugnies sferos susidarė dangaus kūnai ir t. t.

ANAKSIMENAS (585-25 m. pr. Kr. ) buvo Anaksimandro mokinys, kuris irgi manė, kad pasaulis yra beribis, teigė, jog judėjimas yra amžinas. Jo arche yra oras. Oras kaip neapibrėžta, beribė stichija. Oras jo buvo suvokiamas panašiai, kaip Talis suvokė vandenį. Senovės Graikijoje siela buvo tapatinama su kvėpavimu ir taip siejama su oru. Tai iš dalies gali paaiškinti Anaksimeno pradą. Taip oras suteikia gyvybę.

Jis suprato, kad oras gali būti įvairaus tankio. Būtent vadovaudamasis tankio idėja, jis teigė, kad iš oro kilo žemė (sutankėjęs oras), ugnis, vanduo ir t. t. Šioje transformacijoje yra įdomi gamtos vienybės idėja. Tiek Talio, tiek ir Anaksimeno pradai glūdi visuose objektuose. Visa gamta yra sudaryta iš vieningo prado. Anaksimeno pažiūrose svarbus vaidmuo tenka judėjimui. Judėjimas, kuris neatskiriamas nuo medžiagos, sutankina arba išretina orą, atskirdamas arba perskirdamas jo dalis, taip pat šiluma bei šaltis, iš kitos pusės, įtakoja oro būvio pokyčius. Taip buvo užfiksuotas ryšys tarp temperatūros pokyčių ir medžiagos koncentracijos būvio. Meteorologiniai reiškiniai taip pat buvo aiškinami oro transformacijos pagalba, pvz., vėjas atsiranda išjudinus sutankėjusį orą.

HERAKLEITAS (?540-475 pr. Kr. ) kilęs iš Efeso, iš kilmingos šeimos. Broliui perleido aukštas paveldimas pareigas ir pats nusišalino nuo valstybinio gyvenimo. Iš jo veikalų išliko tik 130 fragmentų. Čia aptinkamas ne tik pasaulio, bet ir savęs stebėjimas (introspekcija). Pasižymėjo kritiniu mąstymu.

Arche jis postulavo ugnį. Ugnis tampa jūra, oru, žeme ir galiausiai – vėl ugnimi. Pasaulis atsiranda ir išnyksta ugnyje. Ugnis yra dinamiškas pradas, kildama aukštyn ji tampa oru, šis susikondensuoja ir tampa vandeniu, kuris susigeria į žemę, žemė garuoja, vėl susidaro vanduo, šį kartą debesų pavidalu, kurie galiausiai vėl virsta ugnimi. Dinamiškumo ir kintamumo aspektai yra labai svarbūs Herakleito filosofijoje. Ugnis yra kintamas pradas, kintama yra ir gamta. Žinomas Herakleito fragmentas sako: „Į tą pačią upę du kartus neįbrisi”. Gamtoje yra nuolatinis mirimas ir gimimas. Gamtą valdo priešingybės. Jis buvo ganėtinai paradoksalus mąstytojas. „Į tą pačią upę įbrendame ir neįbrendame”. Daiktų pastovumas yra tik iliuzija. Nėra tokių dalykų kurie būtų pastovūs. Yra tik pastovus tapsmas. Nesiliaujančioje daiktų kaitoje pranyksta ribos tarp priešybių. Niekur nėra aiškios ribos, o tik tolydūs perėjimai – oksimoronas. Pvz., tarp dienos ir nakties. Herakleitas nėra reliatyvistas, nors visi daiktai yra kintantys, tačiau už jų yra priešybių kitimas, kuris pats yra pastovus pagrindas. Taigi, kitimas yra pastovus ir vyksta pagal tam tikrą pastovią tvarką. Ši tvarka yra logos – protas, kuris valdo ne tik žmogų, bet ir kitimo tvarką. Logos yra kosminė galia, o žmogus yra tik jos dalininkas. Pasaulis yra amžinai ir amžiname kitime: „visatos nesukūrė joks dievas ir joks žmogus, ji visada buvo, yra ir bus gyva ugnis. ” Ugnis yra amžino kitimo fazė. Ji nėra pastovi. Ugnis virsta daiktais, daiktai ugnimi. Herakleitas buvo pirmasis filosofas, kalbėjęs apie pasaulinį protą. Šis logos yra amžinas ir neatskiriamas pasaulio veiksnys. Jis yra tobulas ir dieviškas.

Yra išlikę tokie Herakleito fragmentai:

Akys ir ausys yra blogi liudininkai žmonėms, kurie turi barbarų sielas Vienas yra vertas tiek, kiek dešimtis tūkstančių, jei jis yra pats geriausiais Pati gražiausia beždžionė yra bjauri, palyginus su žmogumi Bukas žmogus yra linkęs susivilioti kiekvienu mokymu Žmonėms nebūtų geriau, jei viskas virstų taip, kaip jie nori.

Filosofijos istorijoje Herakleitas reikšmingas dėl: 1) visuotinio kintamumo teorijos; 2) pasaulio logoso teorijos.

ELĖJOS MOKYKLA. Periodizacija: 1. Ksenofanas – mokyklos pradžia. 2. Parmenidas mokyklai suteikė filosofinį pagrindą. 3. Zenonas Elėjietis ištobulino dialektinį metodą. 4. Megaros mokykla – dialektika tampa eristika (įrodymu vardan paties įrodymo, nepriklausomai nuo to, kuri pozicija yra teisinga).

Elėjos mokyklai yra būdingos vienio, pastovumo idėjos, kurios yra priešingos Herakleito ir kitų skelbtam dinamizmui ir kintamumui.

KSENOFANAS kilo iš Jonijos (graikų kolonijų), gimė apie 580 m. pr. Kr. Parašė veikalą „Apie gamtą”. Arche laikė žemę, tačiau pagrindinis jo dėmesio objektas buvo ne gamta, o dievybė. Apie dievybę jis teigė, kad ši esanti viena, taip atsiranda Dievo kaip Vienio idėja. Tai tikriausiai siejosi su pažiūra, kad pasaulio pradas yra vienas. Dievybei, pasak jo, negalima priskirti kintančių ir skirtingų savybių, jos negalima antropomorfizuoti. Pasisakė prieš bet kokį antropomorfizavimą ir politeizmą.

Taip pat teigė, kad tiesa atsiranda tik laipsniškai, o išvados yra tik tikėtinos: „Jei kalbėsime apie tiesą, tai nieko nebuvo ir nebus, kas žinotų tiesą apie dievus ir apie visus tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. ” (čia atsiskleidžia dievybės nepažinumo problema bei tiesos neabsoliutumo klausimas).

PARMENIDAS (gyveno apie 500 m. pr. Kr. ) kilo iš Elėjos. Jis pripažino Herakleito taikomas prieštaringumo charakteristikas daiktams, tačiau teigė, kad priešybės neglūdi pačioje Būtyje. Jei dalykai yra prieštaringi, vadinasi jie paneigia vienas kitą, tačiau Būtis negali paneigti pati savęs: „Reikia būtinai sakyti ir galvoti, kad būna tik tai, kas yra. Juk būtis yra, o nebūties nėra” (ontologinis tapatybės principas). Nebūties nėra, nes apie ją negalima mąstyti. Čia matome, kad tarp būties ir minties yra glaudus ryšys. Yra tai, kas yra mąstoma. Būtis, pasak Parmenido, neturi pradžios ir negalėjo atsirasti iš nebūties, nes nebūties nėra. Ji negali turėti ir pabaigos, nes neturi pradžios. Vadinasi, Būtis yra amžina. Ji yra tolydi, nes kiekvienas pertrūkis būtyje būtų nebūtis, kurios nėra. Ji yra nejudanti ir nekintanti, nes bet koks jos pokytis reikštų būties tapimą nebūtimi. Būtis yra ir nedaloma, neturinti savyje jokių skirtumų. Ji yra pastovi ir vienoda, priešinga bet kokiam tapsmui, įvairovei ir kintamumui. Tačiau tuo pat metu būtis yra ir ribota bei baigtinė – ji, pagal Parmenidą, yra panaši į sferą (tobuliausią geometrinę graikų figūrą). Įdomu yra tai, kad jei Herakleito pažiūros apie kintamumą ir prieštaringumą rėmėsi kasdiene patirtimi ir stebėjimu, tai Parmenido ontologinė teorija yra grynai spekuliatyvus produktas, nužymintis dualizmą tarp regimojo ir mąstomojo pasaulio.

Žinojimą Parmenidas kildino iš a priori turimų bendrų prielaidų ir buvo dedukcionistas. Neigė, kad pažinimas ateina per kasdienę empirinę patirtį. Juslinis patyrimas nėra patikimas, nes perteikia kintantį pasaulio vaizdą.

Parmenidui priskiriamos tokios mintys:

/… / mąstyti ir būti – yra tai tas pat ir vis viena

Reikia sakyt ir galvot, kad viena tik būtis egzistuoja

O nebūties nėra. Taip manyt iš tavęs reikalauju

Reikšmė: Parmenidas reikšmingas kaip: 1. Elėjos mokyklos įkūrėjas; 2 vientisos ir nekintančios būties teorijos pagrindėjas; 3 būties ir minties sąsajos teigėjas; 4 dedukcinio metodo taikytojas.

ZENONAS ELĖJIETIS (gyveno apytiksliai tarp 490-430 m. pr. Kr. ) taip pat teigė būties vienumo ir nekintamumo idėjas. Tačiau žinomiausias filosofijos istorijoje dėl savo aporijų (padėtis be išeities).

Achilas ir vėžlys – jei vėžlys pradeda bėgti pirmas, tai Achilas jo nepavys, nes turi nubėgti iki taško V, kad jį pavytų, tačiau vėžlys bus taške V1 ir t. t. Kol Achilas pasieks tašką V1, vėžlys jau bus taške V2 ir taip ad infinitum.

Strėlės aporija – iššauta strėlė ir juda, ir nejuda – strėlė negali judėti, nes ji nejuda tam tikro erdvės taško ir laiko momento atžvilgiu. Visą strėlės brėžiamą trajektoriją galima suskirstyti į tokius laiko ir erdvės momentus, ir kiekvieno iš jų atžvilgiu strėlė bus statiška, kai tuo tarpu bendrai erdvės ir laiko atžvilgiu ji bus dinamiška.

Jei būčiai yra būdinga įvairovė, vadinasi, būtis yra daloma, o daloma ji gali būti tik tol, kol jos dalys turės dydį. Jei prieisime prie dydžio neturinčių dalių, toliau dalyti nebegalėsime. Būtis susideda iš tų dalių, kurios gali būti dalomos, o tos dalys, kurios negali būti dalomos, neturi ir dydžio. Jei būties dalys neturi dydžio, tai jo neturi ir pati būtis, kaip tų dalių suma Tačiau dalys negali neturėti dydžio, nes tada ir visuma neturėtų dydžio „0 plius 0 lygu 0″. Tačiau būtis juk yra. Vadinasi, ji susideda iš begalinio skaičiaus dydį turinčių dalių ir yra begalo didelė. Taip mąstydami, gauname išvadą, kad būtis neturi dydžio ir kartu yra begalinai didelė. Akivaizdu, kad tai yra prieštaringa, vadinasi įvairovė yra prieštaringa ir dėlto jos būti negali.

Dar viena Zenono Elėjiečio aporija skelbia: „Jeigu vienas dydis būtų prijungtas prie kito, kurs lygus nuliui, tai jis nė kiek nepadidėtų, toks dydis pridėtas visiškai negali pakeisti kitos būties dydžio. Šiaip ar taip, juk tai nieko nepridedama. O jei atimant kitas dydis nė kiek nesumažės ir vėl pridedant nepadidės, tai yra aišku, kad tai, kas pridedama ir atimama, yra niekas. ” (iš Simplikijaus veikalo „Fizika”).

Zenono aporijos atsiranda dėl to, kad yra sumaišomi tolydūs ir netolydūs dydžiai -operuodamas netolydžiomis dalimis jis nori pavaizduoti tolydžius dydžius, o tai nėra įmanoma iš principo – erdvė nėra taškų suma, o laikas nėra momentų suma.

MEGAROS MOKYKLA. Ją įkūrė Eukleidas, kuris buvo pažįstamas su Sokratu. Teigė, kad visko pagrindas yra vienis. Mokykla buvo eristinė (ginčo menas) – visur buvo ieškoma prieštarų ir antinomijų, stengiantis sugriauti oponento argumentaciją diskusijoje ar ginče. Tarp žinomiausių šios mokyklos antinomijų yra Melagio (sukurta Eubulido): jei melagis sako, kad jis meluoja, tai jis ir meluoja, ir sako tiesą. Taigi, megariečiai iš esmės sekė Zenonu Elėjiečiu. Šalia Eukleido yra žinomi tokie šios mokyklos atstovai – Diodoras Krona ir Stilponas.

EMPEDOKLIS, (apie 490-430 m. pr. Kr. ) kilęs iš Agrigento (Sicilijoje), buvo gydytojas, poetas, filosofas, dvasininkas. Parašė veikalą „Apie gamtą”. Empedoklis bandė sutaikyti natūrfilosofų, pirmiausia Herakleito, pažiūras apie dinamizmą, prieštaringumą ir kaitą bei elėjiečių vienio ir pastovumo idėjas.

Vadovavosi Parmenido teze teigiančia, kad: „niekas negali atsirasti iš to, ko nėra; neįmanoma ir negirdėta, kad tai, kas yra, dingtų”. (Niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nepranyksta). Šią tezę Empedoklis taikė tik paprastiems ir nesudėtiniams daiktams, tuo tarpų sudėtiniai daiktai, pagal jį, yra kintantys ir nepastovūs. Nesudėtiniai daiktai gali jungtis tarpusavyje ir sudaryti sudėtinius, kintamus junginius. (pvz. cheminiai elementai): „Mirtingi dalykai iš tikrųjų neatsiranda, ir juos naikinanti mirtis nėra pabaiga. Yra tik maišymasis ir mišinių kaita”. Taip buvo bandomos suderinti Parmenido ir Herakleito pažiūros. Empedoklis teigė, kad pasaulį sudaro keturi elementai: vanduo, oras, ugnis ir žemė (plg.: natūrfilosofai). Šie keturi elementai jungiasi tarpusavyje, ir taip susidaro daiktai. Svarbus dalykas buvo jėgos ir medžiagos atskyrimas: jėga veikia daiktus iš išorės ir neglūdi pačiuose daiktuose. Pagrindinės dvi jėgos, veikiančios keturių elementų jungtį ir transformaciją, buvo meilė ir nesantaika. Pasaulio būsena priklauso nuo to, kuri jėga tuo metu veikia stipriau. Empedoklis išskyrė 4 pasaulio raidos etapus: 1) pirminė būsena, kai neveikia nei viena jėga ir stichijos nėra susimaišiusios tarpusavyje, 2) nesantaikos veikimo laikotarpis, kuris sukuria; 3) chaoso periodas, kurio metu visos stichijos yra susimaišiusios, ir galiausiai po to sekantis 4) meilės periodas, kurio metu panašus jungiasi su panašiu, ir viskas grįžta į harmoningą būseną. Šie keturi laikotarpiai pastoviai cikliškai kartojasi (plg. su mitologiniu cikliškumu). Pirmasis ir trečiasis laikotarpiai, kai jėgos neveikia, yra elėjietiško nejudrumo ir pastovumo laikotarpiai, antrasis ir ketvirtasis herakleitiško dinamizmo laikotarpiai.

Empedoklis yra palikęs ir pastebėjimų apie gamtą, kurie gali būti laikomi tam tikru evoliucijos teorijos prototipu. Pvz., jis teigė, kad augalai yra atsiradę anksčiau už fauną; kailis, plunksnos, žvynai, medžių lapai yra vienas ir tas pats (čia matome lyginamosios morfologijos pradmenis).

Empedoklis yra žinomas ir kaip suvokimo teorijos sukūrėjas. Jis nustatė ryšį tarp suvokimo organo (pvz., akies) ir suvokiamo daikto. Pagal jį, teisingam suvokimui yra būtinas tiesioginis sąlytis tarp suvokiančiojo ir suvokiamojo. Svarbi mintis yra ir ta, kad suvokimas priklauso nuo suvokimo organo sandaros. Sukūrė ir temperamentų „mokslą”.

ANAKSAGORAS (apie 500 m. pr. Kr. – 428/7 m. pr. Kr. ) buvo pirmasis Atėnų filosofas, nors pats kilęs iš Jonijos. Atėnuose bendravo su Perikliu, Euripidu. Kaip ir Empedoklis, jis rėmėsi Parmenido teiginiu, kad niekas iš niekur neatsiranda ir nesiliauja buvę (niekur nepranyksta). Tuo remdamasis, jis stengėsi surasti pastovius ir nekintamus daiktus (pagrindus), kurių dėka susidaro kintami junginiai (plg. Empedoklis). Tačiau jei Empedoklis viską kildino iš keturių elementų, tai Anaksagoras teigė, kad tokių elementų yra tiek, kiek yra kintamų elementų (pvz., plaukas sudaro plauką). Šiuos pirminius elementus jis vadino „daiktais”. Jis taip pat teigė ne tik pirminių elementų pastovumą, bet ir visų kokybių pastovumą. Pirminiai daiktai sudaro antrinius daiktus, kiekviename antriniame daikte esti begalybė pirminių daiktų: „kiekviename daikte yra kiekvieno kito dalis”. Taip maiste turi būti ne tik vanduo, oras ar saulė, bet ir juo besimaitinančio organizmo dalių. Kiekvieną daiktą sudaro visų kitų pasaulio daiktų dalys. Taip yra atskleidžiama sąsaja tarp visų daiktų ir objektų. Kiekvienas pirminis daiktas, sudarantis antrinį daiktą, gali būti skaidomas iki begalybės: „tarp visų mažų daiktų nebūna paties mažiausio, visada yra tik mažesnis”. Be kiekybinės begalybės yra ir kokybinė begalybė – visi daiktai skiriasi savo kokybe ir pagal ją sudaro begalinę hierarchiją. Kiekviename daikte esantys kitų daiktų elementai yra pasiskirstę skirtingomis proporcijomis, kas nulemia skirtumus tarp daiktų. Daiktų elementų begalinės įvairovės suvokti juslėmis mes nepajėgiame – galime suvokti tik stipriausiai išreikštus daikto elementus. Tačiau nors juslės ir nėra tobulos, anot Anaksagoro, jos yra teisingos, todėl pasaulis yra toks, kokį mes jį suvokiame.

Kaip ir Empedoklis, Anaksagoras skyrė jėgą nuo medžiagos. Medžiaga judėjimo impulsą gauna ne atsitiktinai. Šis impulsas yra gaunamas iš nous (proto, dvasios) ir po truputi apima visą medžiagą, taip priversdamas ją judėti. Taigi judėjimas yra protingas ir vyksta pagal protingą tvarką. Nous yra virš ir anapus gamtos. Taip nous suteikia išorinį impulsą visos gamtos objektams. Anaksagoro nous taip pat yra suvokiamas kaip medžiaga, tačiau kaip tobuliausia ir vienetinė medžiaga. Nous yra vienis. Jo darbas yra suteikti judėjimą pasauliui.

Anaksagorui priskiriamos tokios mintys:

Dėl jutimų silpnumo mes negalime suvokti tiesos.

Nieko nėra vienas nuo kito atskirto šitame vientisame pasaulyje, ir šiltas nuo šalto, ar atvirkščiai, nėra kirviu atkirstas.

Beje, nėra mažojo paties mažiausio: visada yra tik dar mažesnis, mat, esantis negali virsti nesančiu.

DEMOKRITAS, (gyv. tarp 460-360 m. pr. Kr. ) kilęs iš Abderų. Mokėsi pas Leukipą ir iš šio paveldėjo pagrindines atomistines idėjas. Parašė 60 veikalų, kurie visi dingo. Žinoma, kad šie veikalai apėmė temas nuo astronomijos iki etikos ir nuo geografijos iki matematikos. Filosofijos istorijoje Demokritas pirmiausia yra žinomas kaip atomizmo teorijos propaguotojas. Pagal šią teoriją pasaulis ir visi jame esantys daiktai, net ir siela, yra sudaryti iš atomų, kurie yra nedalomos ir nekintančios dalelės, sudarančios kintamus daiktus. Atomų teoriją sudarė 4 pagrindiniai teiginiai:

1)  visa gamta yra sudaryta tik iš daugybės atomų, kurie sudaro visus gamtoje esančius

kūnus;

2)   atomai turi tik kiekybines savybes ir neturi kokybinių savybių. Atomai tarpusavyje skiriasi: forma (geometrine), padėtimi ir tvarka. Atomų savybės paaiškina sudėtinių kūnų savybes;

3)   visuotinė atomų savybė yra judėjimas (t. y. padėties keitimas erdvėje), kuris yra amžinas (plg. Newton) kaip ir patys atomai;

4)   Atomai yra ir tuštumoje.

Tuštuma yra būtina atomams, kad šie galėtų judėti. Demokritas teigė: „iš tikrųjų yra tik atomai ir tuštuma”. Atomai yra būtis, o tuštuma – nebūtis. „Būtis yra ne daugiau nei nebūtis” (atomai yra nedaugiau nei tuštuma). Taigi su tuštumos koncepcija, Demokritas sudarė opoziciją elėjiečiams, kurie teigė, kad gamta, ar būtis yra vienalytė, nejudanti ir tolydi. Atomistams gamta tampa įvairia, dinamiška ir netolydžia. Opozicija buvo sudaryta ir Anaksagoro infinitizmui -atomistų medžiaga gali būti skaidoma tik iki atomų. Nuo šiuolaikinės atomų teorijos Demokrito atomizmas skyrėsi tuo, kad: 1) Demokrito atomų rūšių skaičius yra neribotas, o dabartinė teorija rūšių skaičių apriboja (keliasdešimt); 2) Demokritas nežinojo atomų grupių arba molekulių; 3) jo atomai jungėsi mechanistiškai, o ne veikiami traukos dėsnio, kurio jis nežinojo.

„Iš tikrųjų egzistuoja tik atomai ir tuštuma, o saldumas ir kartumas, šiluma ir spalvos yra sutartiniai dalykai; manoma ir vaizduojamasi, kad suvokiamos savybės egzistuoja, o iš tiesų jų nėra, yra tik atomai ir tuštuma. ” (Demokritas) Čia matome, kad Demokritas pasisakė už konvencionalizmą ir subjektyvizmą. Suvokimas yra tik proto būsena (spalva yra proto būsena), atsiradusi dėl išorinio pasaulio atomų įsiskverbimo į jutimo organus. Spalva, skonis yra tik sutartiniai dalykai – kartu yra tai, ką aš jaučiu, suvalgęs pipirą, tačiau gal kiti jaučia visai kitokį pojūtį ir tai vadina „kartu”. Demokrito suvokimo subjektyvumo teorija nedaug kuo skiriasi nuo naujųjų laikų teorijos.

Kalbėdamas apie žinojimą, Demokritas skyrė 2 šio rūšis: teisingą, kurį teikia protas, ir miglotą, kurį teikia juslės. Jutimai nėra neteisingi, tačiau jie nėra aiškūs – jie yra migloti. Taip jis bandė suderinti empirizmą su racionalizmu. Atomizmui yra būdingas ir kauzalizmas tuo pat metu atsisakant teleologijos. Fenomenų priežastys yra svarbesnės už jų tikslus.

Dėl savo atomų teorijos – viskas pasaulyje sudaryta iš atomų – Demokritas pelnė materialisto etiketę.

Yra išlikę ir etinių Demokrito fragmentų: „Klaidų reikia vengti ne iš baimės, o iš pareigos”. Arba „Dorai elgiamės ne vien tik tada, kai nepadarome nieko bloga, – jau pats ketinimas ką nors nuskriausti yra nedoras”. Čia matome kauzalizmo atspindį – poelgio galutinis tikslas arba išdava nėra svarbūs, svarbiausias yra ketinimas. Galima kalbėti apie minties blogį. Demokritas skyrė 2 malonumo tipus: juslinius ir protinius. Pastarieji yra aukščiau už pirmuosius. Aukščiausias gėris jam yra pasitenkinimas, kuris pasiekiamas proto pagalba (proto malonumas). Pasitenkinimas yra harmonijos, tylos, dvasios ramybės, laimės (etikos eudaimonizmas) būsena. Jis pasiekiamas protingai laikantis saiko (plg. Aristotelis). Elgesiui turi vadovauti protas, kurio viena funkcijų yra aistrų suvaldymas (plg. Platonas).

Šie fragmentai yra priskiriami Demokritui:

Šykštuoliai turi bitės likimą: jie dirba, tarsi amžinai gyvens.

Išmintingas vyras patogiai eina per visą žemę, nes gerai sielai visas pasaulis yra tėvynė.

Iš esmės valdyti pridera geresniam.

Ramiai kęsti neturtą yra protingo žmogaus ypatybė.

PITAGORAS (570-497 m. pr. Kr. ) gimė Samo saloje, vėliau persikėlė ir gyveno Italijoje. Krotono mieste įkūrė pitagorininkų sąjungą. Pats raštų nepaliko, todėl apie jo pažiūras yra žinoma iš šios mokyklos pažiūrų sklaidos. Kadangi jo asmenybė yra apgaubta legendų, nėra visai aišku, kurios pažiūros priklausė pačiam Pitagorui, o kurios – jo mokiniams.

Pitagorininkų mokykla buvo mokslinė, etinė, religinė, o taip pat ir politinė. Ją sudarė apie 500 mokinių, tarp kurių buvo ir moterų. Žinomiausi pitagorininkai buvo Filolajas, Timajas, Eudoksas ir kt. Ši mokykla buvo ganėtinai paslaptinga ir mistiška ir tuo priminė religinę sektą, kuriai įtakos turėjo orfikų bei Apolono kultai. Mokyklos principai buvo asketiški. Labai svarbus buvo paslapties saugojimas. Mokiniai buvo suskirstyti hierarchiškai į „klases”: 1) akustikai – jie tik klausydavosi paskaitų; 2) matematikai, kurie jau galėjo ir patys dalyvauti diskusijose; 3) fizistai (prigimties pažinėjai); 4) sebastikai (religinis pažinimas). Vėliau tarp mokyklos mokinių įvyko skilimas.

Sielos koncepcija: sielą sudaro 3 dalys: nous, intelektas ir aistros. Oras yra pilnas sielų. Siela egzistuoja atskirai nuo kūno. Ji gali jungtis su bet kuriuo kūnu (pvz., medžiu). Po mirties siela gali keliauti (metempsichozė). Siela yra tobulesnė už kūną, nes ji išlieka ir po mirties. Kūnas yra sielos kalėjimas, į kurį ji pateko dėl nuopuolio. Siela gali išsivaduoti tik per apsivalymo kelią, kurį sudaro religinė praktika, pitagoriškas gyvenimo būdas, moksliniai tyrimai. Žmogaus gyvenimo tikslas yra sielos išsivadavimas. Tačiau tuo pat metu savižudybė nėra pateisinama.

Su sielos koncepcija susijusios ir tokios praktikos kaip vegetarizmas – kad nebūtų suvalgyta siela, ar draudimas duoti priesaiką, – kad nebūtų sulaužyta ankstesniuose gyvenimuose duota priesaika.

Mokykloje ypatingas dėmesys buvo skiriamas matematikai (Pitagoro teorema). Įvedė elipsės, hiperbolės, parabolės terminus. Skyrė lyginius ir nelyginius, iracionalius skaičius. Mokykloje buvo kuriami matematikos pagrindai. Skaičiai buvo siejami su erdviniais dydžiais. Matematika buvo siejama su muzika ir akustika. Buvo atrasta, kad garsą sukelia virpesys, o muzikinius intervalus atitinka skaitmeninės išraiškos. Taip pitagorininkų arche tapo skaičius. Skaičius tampa būtimi. Tuo pačiu būtis tampa grynuoju santykiu (skaičius yra santykis). Pasaulis yra sudarytas iš skaičių. Daiktai neturi kitų savybių, tik geometrinę formą, kitaip tariant – viskas tampa skaičiumi. Skaičius buvo reali, gamtoje veikianti jėga, kuri apriboja pasaulio daiktus. „Be skaičiaus viskas būtų be ribų, neaišku ir nesuprantama. ” Savo filosofijoje pitagorininkai išskyrė ir priešybes, tarp kurių svarbiausios buvo: riba – neapibrėžtis; porinis – neporinis; vienis – daugis; dešinė – kairė; vyriškas – moteriškas elementai; rimtis – judėjimas; tiesė – kreivė; gėris – blogis; kvadratas – ovalas. Skaičiai turėjo ir savo reikšmes, tiek matematines, tiek ir simbolines: 1 – taškas; 2 – tiesė; 3 – planimetrinė figūra; 4 – geometrinis kūnas; 5 fizinių kūnų savybės (ypač spalva); 6 -gyvybė; 7 – dvasia; 8 – meilė; 9 – išmintingumas ir teisingumas; 10 – pasaulio tobulybė.

Aplink ugninį pasaulio centrą (heliocentrizmas?) yra 10 sferų, kuriose yra 10 dangaus kūnų (tuo metu buvo žinomos tik 5 planetos), todėl pitagorininkai teigė, kad egzistuoja nežinoma planeta. Pitagorininkai taip pat teigė, kad žemė yra apvali (rutulys kaip tobuliausia geometrinė figūra), kad žemė sukasi apie savo ašį. Jie numatė ir žemės atmosferos, kurią sudaro oras, buvimą. Už atmosferos yra eteris. Todėl žvaigždės, anot jų, juda ne veikiamos oro, bet jose pačiose slypinti jėga. Apskritai, visatoje vyrauja tvarka ir harmonija. Kiekviena planeta turi savo skaitmeninę ir kartu garsinę išraišką. Kiekviena planeta skleidžia tam tikrą toną, garsą, kurį žmogus išgirsta gimdamas. Vėliau šio sferų skambesio žmogus nebegirdi, nes jis tampa įprastu. Pitagorininkai numatė, kad planetų nuotolis yra atvirkščiai proporcingas jų nuotoliui, o tai iš esmės buvo kepleriškas sprendimas. Taigi pitagorininkų visata nėra atsitiktinė, o tvarkinga ir harmoninga.

Pitagorininkų mokykla reikšminga dėl: 1) religinių, pirmiausiai sielos koncepcijų; 2) mokslinių: matematikos, astronomijos, akustikos, muzikos, tyrinėjimų; 3) skaičiaus kaip arche sampratos; 4) pasaulio harmonijos idėjos.

Pitagorizmas padarė didelę įtaką Platonui ir kt.

ANKSTYVOSIOS ANTIKINĖS FILOSOFIJOS REIKŠMĖ

Kosmologinė problematika: a) prado (arche) problema; b) tapsmo problema – nuo monizmo prie pliuralizmo; jėgos ir materijos atskyrimas; nuo animizmo prie mechanicizmo; c) pasaulio pastovumo problema – ar pasaulis pastovus, ar jis kinta;

Epistemologijos ir psichologijos problematika: a) suvokimo problema; b) pažinimo tikrumo problema.

[J. Čiurlionis, "Filosofija" 6-16 psl.]

Susiję įrašai:

• Renesanso filosofija ir naujųjų amžių filosofijos pradžia
• Viduramžių filosofijos pabaiga
• Vėlyvieji viduramžiai
• Vidurinysis viduramžių filosofijos laikotarpis (V a. – XII a.)
• Ankstyvoji viduramžių filosofija (iki V a.)