Ankstyvoji Antikos filosofija (VI – V A. PR. KR.)
Pradžioje filosofija buvo glaudžiai susieta su mitu, mokslu, poezija. Tačiau nuo pat pirmųjų filosofų pradeda ryškėti mythos – logos priešprieša. Ankstyvosios antikinės filosofijos nebepatenkina mitiniai paaiškinimai apie pasaulio atsiradimą, pasaulio sandarą. Filosofija siekia atsikratyti mitinio tikėjimo. Mitui yra būtinas tikėjimas. Yra tikima, kad pasaulis yra kilęs iš dievų ir egzistuoja veikiamas jų įsikišimo. Mitiniai pasakojimai paaiškina daugelį gyvenimiškų aspektų iracionaliai. Tuo tarpu filosofijai yra reikalingas racionalus ir pagrįstas paaiškinimas. Filosofijai reikia konkretesnių ir atsakymų, ir paaiškinimų apie Būtį. Filosofijai nereikia tikėjimo ar dievų įsikišimo. Ji siekia grynai protu paaiškinti aplinką.
Pirmųjų filosofų ištisinių tekstų nėra išlikę. Todėl apie jų pažiūras yra žinoma iš kitų šaltinių (Diogeno Laertiečio, Aristotelio raštų). Ištisiniai tekstai išliko tik pradedant Platono darbais.
Pirmasis „oficialus” filosofas, nuo kurio kildinama visa Vakarų filosofija buvo TALIS, vienas iš septynių išminčių (šalia Bianto, Pitako, Solono, Klenobulo Chilono ir Periandro)
TALIS (624-547 pr. Kr. ) kilęs iš Mileto – Mileto filosofinės mokyklos pradininkas. Jis buvo politikas, pirklys, astronomas, matematikas. Mokėjo apskaičiuoti piramidžių aukštį bei laivų nuotolius jūroje – buvo matematikas. Parašė darbus „Apie saulės sukimasį”, „Apie Saulės grįžimą”, kurių tačiau yra išlikę tik keletą fragmentų. 585 m. pr. Kr. jis išpranašavo saulės užtemimą. Talis atstovauja perėjimą nuo mokėjimo prie mokslo, nuo mythos prie logos. Jo filosofija, apie kurią yra žinoma pakankamai mažai, yra panašesnė į išminčiaus pamokimus nei į nuoseklią sistemą. Jis teigė, kad pasaulis yra kilęs iš vandens (skysčio, drėgmės) ir viskas pasaulyje susideda iš vandens. Tai yra panašu į mitologinę pasaulio kosmogoniją. Svarbu yra tai, kad mitologijoje yra kalbama apie vandens dievybes, o Talis kalbėjo apie realų dalyką. Jam rūpėjo ne tiek pasaulio kilmė, kiek pasaulio būvis – koks buvo pasaulis nuo pačių pradžių. Todėl pasaulio būties problema tapo pirmąja filosofine problema. Pagal Talį, pasaulis yra atsiradęs iš vandens ir į vandens būvį turi sugrįžti. Pirmoji pasaulio būsena yra esmingiausia. Kadangi Talio ir jo pasekėjų filosofijos objektas buvo gamta, šie pirmieji filosofai yra vadinami natūrfilosofais arba fiziologais (pagal Aristotelį). Taliui ir kitiems natūrfilosofams svarbi problema buvo ir pasaulio dinamizmas. Dinamika buvo pagrindinė jėga, veikianti objektus ir priverčianti juos judėti. Tačiau judėjimas (dinamizmas) buvo suvokiamas kaip medžiagos savybė. Judėjimas buvo suvokiamas animistiškai – daiktai juda, nes turi sielą.
Yra žinomi tokie jo pamokymai (fragmentai):
Nesistenk nešvariai praturtėti
Ką padarei savo tėvams, to ir pats senatvėje lauk iš savo vaikų Maloniausia yra pasiekti tai, ko trokšti Lengva kitam duoti patarimą Prisilaikyk saiko Ne visais tikėk
Būdamas valdovu, valdyk save patį Sunku yra pažinti patį save ir kt.
ANAKSIMANDRAS (610-546 pr. Kr. ) buvo Talio mokinys. Parašė veikalą „Apie gamtą”, kurio išliko tik fragmentai. Buvo matematikas, geografas, astronomas. Pirmasis sudarė žemėlapį, apskaičiavo žvaigždžių nuotolius ir dydžius. Teigė, kad kontinentinė fauna yra atsiradusi iš jūrinės. Jis pirmasis įvedė prado terminą „arche” – pradas, pagrindas, pradžia, kilmė. Talis ieškojo pradžios, o Anaksimandras – prigimties, pastovaus pasaulio prado. Šią arche jis įvardina kaip apeiron – beribiškumą, neapibrėžtį. Jei jis nebūtų beribis, jis išsieikvotų. Toks pradas, skirtingai nuo Talio vandens, yra išmąstytas, o ne aptiktas stebėjimu. Apeironas yra amžinas, nesenstantis ir dėl to dieviškas. Pats apeironas nesikeičia, keičiasi tik jo formos. Apeironas yra anapus medžiagos. Pirminės daiktų savybės yra pastovios ir esminės. Kintantys reiškiniai turi pastovią prigimtį. Reiškiniai yra prieinami juslėmis, o prigimtis yra paslėpta; reiškiniai yra įvairūs, o prigimtis -vienoda, reiškiniai atsitiktiniai, prigimtis – būtina. Iš apeirono priešybių atsirado gamtos įvairovė. Gamtos tapsmas yra priešybių išsiskyrimas. Šiame prade glūdi priešybės, kurios lemia judėjimą, taigi apeironas dinamiškas pradas. Būtent judėjimas arba dinamizmas ir sukelia šį priešybių išsiskyrimą. Gamtos tapsmo procesas Anaksimandro yra aprašomas taip: pirmiausiai išsiskyrė šaltis – šiluma (priešybės), dėl jų susidarė įvairaus tankio būviai, pradedant žeme, toliau – vandeniu ir oru, ir galiausiai – ugnimi, žemė kaip didžiausio tankio būvis atsirado viduryje, o ją supa ne tokio didelio tankio stichijos. Iš ugnies sferos susidarė dangaus kūnai ir t. t.
ANAKSIMENAS (585-25 m. pr. Kr. ) buvo Anaksimandro mokinys, kuris irgi manė, kad pasaulis yra beribis, teigė, jog judėjimas yra amžinas. Jo arche yra oras. Oras kaip neapibrėžta, beribė stichija. Oras jo buvo suvokiamas panašiai, kaip Talis suvokė vandenį. Senovės Graikijoje siela buvo tapatinama su kvėpavimu ir taip siejama su oru. Tai iš dalies gali paaiškinti Anaksimeno pradą. Taip oras suteikia gyvybę.
Jis suprato, kad oras gali būti įvairaus tankio. Būtent vadovaudamasis tankio idėja, jis teigė, kad iš oro kilo žemė (sutankėjęs oras), ugnis, vanduo ir t. t. Šioje transformacijoje yra įdomi gamtos vienybės idėja. Tiek Talio, tiek ir Anaksimeno pradai glūdi visuose objektuose. Visa gamta yra sudaryta iš vieningo prado. Anaksimeno pažiūrose svarbus vaidmuo tenka judėjimui. Judėjimas, kuris neatskiriamas nuo medžiagos, sutankina arba išretina orą, atskirdamas arba perskirdamas jo dalis, taip pat šiluma bei šaltis, iš kitos pusės, įtakoja oro būvio pokyčius. Taip buvo užfiksuotas ryšys tarp temperatūros pokyčių ir medžiagos koncentracijos būvio. Meteorologiniai reiškiniai taip pat buvo aiškinami oro transformacijos pagalba, pvz., vėjas atsiranda išjudinus sutankėjusį orą.
HERAKLEITAS (?540-475 pr. Kr. ) kilęs iš Efeso, iš kilmingos šeimos. Broliui perleido aukštas paveldimas pareigas ir pats nusišalino nuo valstybinio gyvenimo. Iš jo veikalų išliko tik 130 fragmentų. Čia aptinkamas ne tik pasaulio, bet ir savęs stebėjimas (introspekcija). Pasižymėjo kritiniu mąstymu.
Arche jis postulavo ugnį. Ugnis tampa jūra, oru, žeme ir galiausiai – vėl ugnimi. Pasaulis atsiranda ir išnyksta ugnyje. Ugnis yra dinamiškas pradas, kildama aukštyn ji tampa oru, šis susikondensuoja ir tampa vandeniu, kuris susigeria į žemę, žemė garuoja, vėl susidaro vanduo, šį kartą debesų pavidalu, kurie galiausiai vėl virsta ugnimi. Dinamiškumo ir kintamumo aspektai yra labai svarbūs Herakleito filosofijoje. Ugnis yra kintamas pradas, kintama yra ir gamta. Žinomas Herakleito fragmentas sako: „Į tą pačią upę du kartus neįbrisi”. Gamtoje yra nuolatinis mirimas ir gimimas. Gamtą valdo priešingybės. Jis buvo ganėtinai paradoksalus mąstytojas. „Į tą pačią upę įbrendame ir neįbrendame”. Daiktų pastovumas yra tik iliuzija. Nėra tokių dalykų kurie būtų pastovūs. Yra tik pastovus tapsmas. Nesiliaujančioje daiktų kaitoje pranyksta ribos tarp priešybių. Niekur nėra aiškios ribos, o tik tolydūs perėjimai – oksimoronas. Pvz., tarp dienos ir nakties. Herakleitas nėra reliatyvistas, nors visi daiktai yra kintantys, tačiau už jų yra priešybių kitimas, kuris pats yra pastovus pagrindas. Taigi, kitimas yra pastovus ir vyksta pagal tam tikrą pastovią tvarką. Ši tvarka yra logos – protas, kuris valdo ne tik žmogų, bet ir kitimo tvarką. Logos yra kosminė galia, o žmogus yra tik jos dalininkas. Pasaulis yra amžinai ir amžiname kitime: „visatos nesukūrė joks dievas ir joks žmogus, ji visada buvo, yra ir bus gyva ugnis. ” Ugnis yra amžino kitimo fazė. Ji nėra pastovi. Ugnis virsta daiktais, daiktai ugnimi. Herakleitas buvo pirmasis filosofas, kalbėjęs apie pasaulinį protą. Šis logos yra amžinas ir neatskiriamas pasaulio veiksnys. Jis yra tobulas ir dieviškas.