Ankstyvoji Antikos filosofija (VI – V A. PR. KR.)
Šykštuoliai turi bitės likimą: jie dirba, tarsi amžinai gyvens.
Išmintingas vyras patogiai eina per visą žemę, nes gerai sielai visas pasaulis yra tėvynė.
Iš esmės valdyti pridera geresniam.
Ramiai kęsti neturtą yra protingo žmogaus ypatybė.
PITAGORAS (570-497 m. pr. Kr. ) gimė Samo saloje, vėliau persikėlė ir gyveno Italijoje. Krotono mieste įkūrė pitagorininkų sąjungą. Pats raštų nepaliko, todėl apie jo pažiūras yra žinoma iš šios mokyklos pažiūrų sklaidos. Kadangi jo asmenybė yra apgaubta legendų, nėra visai aišku, kurios pažiūros priklausė pačiam Pitagorui, o kurios – jo mokiniams.
Pitagorininkų mokykla buvo mokslinė, etinė, religinė, o taip pat ir politinė. Ją sudarė apie 500 mokinių, tarp kurių buvo ir moterų. Žinomiausi pitagorininkai buvo Filolajas, Timajas, Eudoksas ir kt. Ši mokykla buvo ganėtinai paslaptinga ir mistiška ir tuo priminė religinę sektą, kuriai įtakos turėjo orfikų bei Apolono kultai. Mokyklos principai buvo asketiški. Labai svarbus buvo paslapties saugojimas. Mokiniai buvo suskirstyti hierarchiškai į „klases”: 1) akustikai – jie tik klausydavosi paskaitų; 2) matematikai, kurie jau galėjo ir patys dalyvauti diskusijose; 3) fizistai (prigimties pažinėjai); 4) sebastikai (religinis pažinimas). Vėliau tarp mokyklos mokinių įvyko skilimas.
Sielos koncepcija: sielą sudaro 3 dalys: nous, intelektas ir aistros. Oras yra pilnas sielų. Siela egzistuoja atskirai nuo kūno. Ji gali jungtis su bet kuriuo kūnu (pvz., medžiu). Po mirties siela gali keliauti (metempsichozė). Siela yra tobulesnė už kūną, nes ji išlieka ir po mirties. Kūnas yra sielos kalėjimas, į kurį ji pateko dėl nuopuolio. Siela gali išsivaduoti tik per apsivalymo kelią, kurį sudaro religinė praktika, pitagoriškas gyvenimo būdas, moksliniai tyrimai. Žmogaus gyvenimo tikslas yra sielos išsivadavimas. Tačiau tuo pat metu savižudybė nėra pateisinama.
Su sielos koncepcija susijusios ir tokios praktikos kaip vegetarizmas – kad nebūtų suvalgyta siela, ar draudimas duoti priesaiką, – kad nebūtų sulaužyta ankstesniuose gyvenimuose duota priesaika.
Mokykloje ypatingas dėmesys buvo skiriamas matematikai (Pitagoro teorema). Įvedė elipsės, hiperbolės, parabolės terminus. Skyrė lyginius ir nelyginius, iracionalius skaičius. Mokykloje buvo kuriami matematikos pagrindai. Skaičiai buvo siejami su erdviniais dydžiais. Matematika buvo siejama su muzika ir akustika. Buvo atrasta, kad garsą sukelia virpesys, o muzikinius intervalus atitinka skaitmeninės išraiškos. Taip pitagorininkų arche tapo skaičius. Skaičius tampa būtimi. Tuo pačiu būtis tampa grynuoju santykiu (skaičius yra santykis). Pasaulis yra sudarytas iš skaičių. Daiktai neturi kitų savybių, tik geometrinę formą, kitaip tariant – viskas tampa skaičiumi. Skaičius buvo reali, gamtoje veikianti jėga, kuri apriboja pasaulio daiktus. „Be skaičiaus viskas būtų be ribų, neaišku ir nesuprantama. ” Savo filosofijoje pitagorininkai išskyrė ir priešybes, tarp kurių svarbiausios buvo: riba – neapibrėžtis; porinis – neporinis; vienis – daugis; dešinė – kairė; vyriškas – moteriškas elementai; rimtis – judėjimas; tiesė – kreivė; gėris – blogis; kvadratas – ovalas. Skaičiai turėjo ir savo reikšmes, tiek matematines, tiek ir simbolines: 1 – taškas; 2 – tiesė; 3 – planimetrinė figūra; 4 – geometrinis kūnas; 5 fizinių kūnų savybės (ypač spalva); 6 -gyvybė; 7 – dvasia; 8 – meilė; 9 – išmintingumas ir teisingumas; 10 – pasaulio tobulybė.
Aplink ugninį pasaulio centrą (heliocentrizmas?) yra 10 sferų, kuriose yra 10 dangaus kūnų (tuo metu buvo žinomos tik 5 planetos), todėl pitagorininkai teigė, kad egzistuoja nežinoma planeta. Pitagorininkai taip pat teigė, kad žemė yra apvali (rutulys kaip tobuliausia geometrinė figūra), kad žemė sukasi apie savo ašį. Jie numatė ir žemės atmosferos, kurią sudaro oras, buvimą. Už atmosferos yra eteris. Todėl žvaigždės, anot jų, juda ne veikiamos oro, bet jose pačiose slypinti jėga. Apskritai, visatoje vyrauja tvarka ir harmonija. Kiekviena planeta turi savo skaitmeninę ir kartu garsinę išraišką. Kiekviena planeta skleidžia tam tikrą toną, garsą, kurį žmogus išgirsta gimdamas. Vėliau šio sferų skambesio žmogus nebegirdi, nes jis tampa įprastu. Pitagorininkai numatė, kad planetų nuotolis yra atvirkščiai proporcingas jų nuotoliui, o tai iš esmės buvo kepleriškas sprendimas. Taigi pitagorininkų visata nėra atsitiktinė, o tvarkinga ir harmoninga.
Pitagorininkų mokykla reikšminga dėl: 1) religinių, pirmiausiai sielos koncepcijų; 2) mokslinių: matematikos, astronomijos, akustikos, muzikos, tyrinėjimų; 3) skaičiaus kaip arche sampratos; 4) pasaulio harmonijos idėjos.
Pitagorizmas padarė didelę įtaką Platonui ir kt.
ANKSTYVOSIOS ANTIKINĖS FILOSOFIJOS REIKŠMĖ
Kosmologinė problematika: a) prado (arche) problema; b) tapsmo problema – nuo monizmo prie pliuralizmo; jėgos ir materijos atskyrimas; nuo animizmo prie mechanicizmo; c) pasaulio pastovumo problema – ar pasaulis pastovus, ar jis kinta;
Epistemologijos ir psichologijos problematika: a) suvokimo problema; b) pažinimo tikrumo problema.
[J. Čiurlionis, "Filosofija" 6-16 psl.]