Ankstyvoji viduramžių filosofija (iki V a.)
Antikinės filosofijos pabaigoje kartu su krikščionybės plitimu atsiranda ir nauja krikščioniška filosofija, kuri, nors istoriškai dar priklauso Antikos laikotarpiui, tačiau pagal savo problematiką yra artimesnė Viduramžių filosofijai. Ji formuojasi ant Šv. Rašto tiesų ir Antikinės filosofijos pagrindo. Be Kristaus mokymo, krikščioniškoji filosofija perėmė iš: platonizmo -idealistines pažiūras (Šv. Augustinas sekė neoplatonizmu); aristotelizmo – Dievo kaip prima causa samprata, kosmologinę pasaulio sandarą (T Akvinietis buvo aristotelizmo šalininkas); stoicizmo -idėją, kad materialiame pasaulyje veikia dvasia; kinikų – abejingumą laikinybei. Akivaizdu, kad krikščionių filosofija perėmė tik jai tinkamas mintis, kurios neprieštaravo apreiškimo tiesoms.
Krikščioniškos filosofijos formavimosi pradžioje galima išskirti keletą esminių jos krypčių: patristika – Bažnyčios tėvų mokymas.; ir scholastika – krikščioniškos filosofijos plėtojimas ir studijos su ypatingu dėmesiu logikai, Šv. Rašto egzegezei.
Patristika pagal uždavinius skirstoma į: apologetinę (ginanti krikščioniškas tiesas nuo pagonių ir eretikų) ir sisteminę (sisteminanti krikščioniškas tiesas į vientisą doktriną).
Geografiškai patristika skirstoma į Rytų ir Vakarų. Rytų patristikos centras pirmiausia buvo Aleksandrija. Rytų patristai rašė graikiškai. Vakarų patristikos centras buvo Roma ir raštai buvo rašomi lotyniškai.
Krikščioniškos sistemos raida patristikos periodu perėjo 4 etapus: 1) gnosticizmas -bandymas pažinimą sutapatinti su krikščionišku tikėjimu. Gnosticizmas buvo nekrikščioniškos kilmės ir tik iš dalies derėjo su krikščioniškomis tiesomis; 2) Aleksandrijos Tėvai – Origenas; 3) Kapadokijos Tėvai – Grigalius Nisietis; Šv. Augustinas.
Apologetai atskirų, savarankiškų sistemų nesukūrė.
GNOSTIKAI. Ši kryptis suklestėjo II a., tačiau ir vėliau reiškėsi įvairiais pavidalais. Gnosticizmas yra kilęs iš rytietiško misticizmo ir buvo bandymas jį pritaikyti krikščionybei. Buvo bandoma sujungti rytietiško mistinio pažinimo koncepciją ir krikščionišką tikėjimą kartu apimant ir filosofines sąvokas. Žymiausi gnosticizmo atstovai buvo Saturninas iš Antiochijos, Basilodas Siras, Valentinas Egiptietis, Bardesanas Siras. Deja, pagrindiniai gnostikų raštai yra žuvę.
Bendra gnosticizmui yra materijos ir dvasios dualumo propagavimas. Materija ir dvasia buvo suprantamos kaip du būties kraštutinumai, ryšio tarp kurių nustatymas ir buvo vienas iš gnosticizmo dėmesio centrų. Tarpinę grandį tarp materijos ir dvasios užėmė dieviškieji asmenys. Gnostikai sudarinėjo įvairias eonų – kosminių galių (aion – amžinybė) sistemas. Pagal vieną tokią sistemą, egzistuoja 7 pusiau geros ir pusiau demoniškos dvasios (kosminės galios), kurios kuria pasaulį: Kūrėjas, Motina, Tėvas (nepažinus ir neįvardijamas) ir kt. Kai kurie eonai buvo grynos abstrakcijos, tokios kaip: logos, tiesa, gyvenimas ir kt.
Pagal gnostikus, pasaulyje vyksta dviejų priešiškų jėgų kova: šviesos ir tamsos (gėris ir blogis) – tai buvo perimta iš zaroastrizmo religijos. Ši mintis buvo sujungta su materijos – dvasios dualizmo koncepcija ir taip atsirado teiginiai, kad materijos pasaulis, skirtingai nuo dvasios pasaulio, yra sukurtas blogio jėgų. Materialus pasaulis yra nupuolusio eono kūrinys. Materija tampa blogio įsikūnijimu. Kristus, gnostikų manymu, buvo vienas iš svarbiausių eonų, išvaduojančiu pasaulį nuo blogio, t. y. sudvasinančiu pasaulį. Kai kurie gnostikai buvo linkę nepripažinti Kristui materialaus kūno, teigdami, kad tai tik iliuzija. Jie atmetė ir mokymą apie pomirtinį kūnų prisikėlimą. Remiantis materijos – dvasios dualizmu, visi žmonės buvo skirstomi į tuos, kuriuose vyrauja materialus pradas ir tuos, kuriuose vyrauja dvasinis. Iš tokio žmonių skirstymo kilo ir dar sudėtingesnis skirstymas į tuos, kurie turi tik kūną, tuos, kurie, be to, turi dar ir sielą, ir galiausiai -turinčius dar ir dvasią. Šiai kategorijai žmonių priklausė ir patys gnostikai. Pagrindinis jų tikslas yra tikėjimo pakeitimas pažinimu. Pažinimas buvo suprantamas ir kaip Šv. Rašto egzegezė, interpretuojant jį alegoriškai ir simboliškai. Natūralu, kad dėl savo mistiškumo ir ezoteriškumo gnostikų mokymai susilaukė griežtos krikščioniškų apologetų kritikos. Iš gnosticizmo yra kilę daugelis įvairių erezijų: Markiono, Hermogeno, Manio (manicheizmas).
RYTŲ APOLOGETAI. Apologetai buvo pirmieji, kurie bandė ne tik apginti krikščionišką mokymą nuo erezijų ir pagonybės, bet kartu, remdamiesi Evangelija aiškinti filosofinius klausimus, todėl natūralu, kad jie buvo puikiai susipažinę su filosofija. Apologetai tarpusavyje skyrėsi daugeliu aspektų, (vieni buvo pro, kiti anti helenistai, vieni rėmėsi graikų filosofija, kiti – ne, ir t. t. tačiau visiems jiems būdingas krikščioniškų tiesų gynimas. Žymiausi Rytų apologetai buvo Justinas Kankinys(apie 106-apie 166) kilęs iš Palestinos. Jis anksti susipažino su filosofija, ypač su stoikais ir neoplatonizmum, ir Irenėjas (apie 130-apie 202) buvo Liono vyskupu ir filosofu; Atenagoras, Teofilas iš Antiochoijos ir kt.
Pagrindinės apologetų nagrinėjamos temos buvo Dievas ir siela. Dievo temoje buvo nagrinėjamos jo vienumo, santykio su pasauliu, jo pažinimo problemos. Viena esminių problemų buvo Dievo vienumo įrodymas. Šis įrodymas buvo nagrinėjamas remiantis Dievo sąvoka ir teigiant, kad absoliučiai tobulų esybių negali būti daugiau. Dievo monizmas buvo įrodinėjamas ir remiantis pasaulio sandara, kuri esanti vieninga ir nurodo vieną kūrėją. Kristų apologetai aiškino kaip dieviškąjį logos.
Apibrėždami Dievo ir pasaulio santykį, apologetai nagrinėjo, ar pasaulis sukurtas ex nihilo, ar iš pirminės materijos (Justinas pripažino tokios materijos egzistavimą).
Kalbėdami apie Dievo pažinimą, apologetai buvo artimi skeptikams. Jie teigė, kad Dievą mes galime pažinti ne tiesiogiai, bet iš jo darbų. Dievo pažinimas esti apribotas, nes žmogus nesugeba suvokti Dievo pilnai.
Sielos tematikoje buvo nagrinėjamos jos nemirtingumo, prigimties (ar siela yra dieviškos prigimties), santykio su kūnu problemos. Čia, kaip ir Dievo klausimu, nebuvo vieningos nuomonės. Tokie apologetai kaip Tatianas, Justinas sielą net laikė mirtinga. Dėl sielos kilmės vieni teigė, kad sielos egzistuoja per amžius (traducionistai), kiti – kad sukuriamos žmogui gimstant (kreacionistai). Sielos dieviškumas buvo pripažįstamas daugelio apologetų. Kai kurie iš jų teigė, kad siela siejasi su dieviška dvasia, kuri ją ir padaro dieviška. Kiti tokį požiūrį atmetė. Irenėjas, pavyzdžiui, teigė, kad siela nėra dieviška, o tik Dievo atvaizdas. Daugelis apologetų teigė, kad siela yra kūniška, nors ir teigė sielos nematerialumo koncepciją. Buvo ir tokių apologetų, kurie perėmė kūno kaip sielos kalėjimo pažiūrą.
Krikščioniškoje apologetų pasaulio ir sielos metafizikoje galima išskirti keletą esminių tezių: pasaulis yra sukurtas Dievo, tačiau nėra dieviškos prigimties; siela yra nemirtinga, tačiau ji nėra dieviška, ji turi pradžią, tačiau neturi pabaigos (yra nemirtinga).
Taigi pagrindinis apologetų nuopelnas buvo ne tik krikščioniškų tiesų gynimas, bet ir antikinės filosofijos pritaikymas krikščionybės teologijos naudai.
ORIGENAS (185-254) gimė Aleksandrijoje, krikščionių šeimoje. Mokėsi pas Klemensą Aleksandrietį ir Amonijų Saką. Nuo 18 metų mokėsi katechetinėje mokykloje, kuriai vėliau ir pats vadovavo. Aleksandrijoje buvo apkaltintas erezija ir priverstas iš jos išvykti į Cezarėją. Jis buvo pirmasis krikščionybės tikėjimo sistemintojas, rėmęsis graikų filosofija. Jis bandė apibūdinti krikščionybės tiesas graikų filosofijos sąvokomis. Jam įtaką darė pirmiausiai Platonas, o taip pat ir Filonas, Amonijas Sakas. Iš krikščioniškos pusės jis rėmėsi įvairių apologetų darbais, Klemensu Aleksandriečiu. Pagrindinis Origeno veikalas vadinosi „Apie pradus”, kuriame buvo bandyta susisteminti tikėjimo tiesas. Taip pat yra žinomas ir apologetinis veikalas „Prieš Celsą”.