Ankstyvoji viduramžių filosofija (iki V a.)
Dievas Augustinui tampa centriniu filosofavimo objektu. Dievas yra viršesnis už pasaulį (kūrinį), jis yra aukščiausia būtis, nes jis nuo nieko nepriklauso, visa kita egzistuoja tik dėl Dievo, kuris yra visko, bet kurios būties priežastis. Viskas absoliučiai priklauso nuo Dievo. Sukūręs pasaulį, Dievas dalyvaują jame (creatio continua). Dievo kuriamoji jėga reiškiasi kūriniuose. Dievas tvarko pasaulį net ir smulkiausiuose dalykuose. Jis yra ir svarbiausias pažinimo objektas, tikslas ir priežastis. Žmogus be Dievo pagalbos nesugebėtų pažinti amžinųjų tiesų. Dievas yra ir aukščiausias gėris bei bet kokio gėrio priežastis. „Ko verti yra visokie gėriai, šis gėris ir anas gėris? Atsikratyk šiuo ir anuo, žvelk, jei gali, į patį gėrį, ir tada pamatysi Dievą, kuris yra gėris ne kito gėrio dėka, o yra visų gėrių gėris. ” Dievo siekimas, siekimas susilieti su juo glūdi kiekvieno žmogaus prigimtyje, ir tik tai gali teikti laimę žmogui. Gėris, laimė nėra pasiekiami be Dievo, jie įgyjami tik jo malonės dėka. Blogis atsiranda dėl laisvos valios ir laisvo pasirinkimo, atsimetimo nuo Dievo, manant, kad kūrinys gali būti be kūrėjo. Blogis yra suvokiamas kaip gėrio stygius. Jis kyla iš žmogaus, tuo tarpu gėris kyla iš Dievo, kuris yra jo malonės dalykas ir toli gražu suteikiamas ne kiekvienam. Pagal malonės suteikimą ir atsiranda dvi kategorijos žmonių – gavusių ją iš Dievo ir – ne. Taip atsiranda ir du pasauliai: Civitas Dei ir Civitas terrena.
Siela yra aukštesnė ir tobulesnė už kūną, nes ji yra arčiau Dievo. Ji yra nemirtinga, pažindama amžinas tiesas, dalyvauja amžinybėje. Jos prigimtis yra visiškai kitokia nei kūno -dvasinė. Sielai nėra būdingos biologinės funkcijos (kaip mąstė kai kurie Antikos filosofai). Jai būdingas mąstymas, valia, atmintis. Sielos pažinimas yra tikras ir neklaidinantis, o kūno – ne. Be to, siela pažįsta tiesiogiai Dievą, o kūnas gali ir trukdyti šiam pažinimui. Natūralu tad, kad reikia rūpintis siela, o ne kūnu. Todėl reikia vengti bet kokio juslinio pasitenkinimo.
Augustinui yra būdingas voliuntarizmaas. Valia įgauna pirmumą proto atžvilgiu, kuris yra tik pasyvus informacijos receptorius. Valia yra aktyvus pradas, kuris labiau atspindi žmogaus prigimtį, nei protas. Valia inspiruoja tikėjimą, kurio pagalbą galime pažinti tiesą apie Dievą. Todėl tikėjimas yra svarbus pažinimo veiksnys. Tuo pat metu Augustinas nepriešina tikėjimo ir proto – jie vienas kitą papildo. „Suprask, kad galėtum tikėti, tikėk, kad galėtum suprasti. ” Svarbus komponentas šalia valios ir tikėjimo yra meilė, nes be meilės negalima priartėti prie Dievo bei pasiekti žmogišką laimę. Taigi iracionalūs veiksniai žmogaus santykyje su Dievu yra ne mažiau svarbūs nei racionalūs.
Pasaulis, lyginant su Dievu, nėra vertas tyrinėti, nes jis yra tik kūrinys. Tačiau kaip Dievo kūrinys jis yra geras. Todėl materija taip pat yra gera (contra gnosticus). Materialus pasaulis egzistuoja realiai laike ir erdvėje, tačiau yra ir idealiai egzistuojantis pasaulis Dieve kaip jo idėja.
Svarbus Augustino nuopelnas yra ir ciklinės laiko sampratos pakeitimas į linijinę, remiantis tuo, kad Kristus galėjo ateiti į pasaulį, numirti ir prisikelti tik vieną kartą. Pats laikas yra suprantamas kaip gryna dabartis, kurioje egzistuoja praeitis – prisiminimų pavidalu ir ateitis -laukimų, numatymų (expectationes) forma.