Antanas Škėma
Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę. Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip komunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. “Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną (“Aš nenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse.
“Pabudime” žmonių simboliškumas atskleidžiamas dialogo tonu ir veiksmų galutinėmis implikacijomis.
A.Škėmos dramose daiktai yra ne daiktai, žmonės ne žmonės, prasmė-beprasmybė ir konfliktai -intymus bendravimas. Ir mirtis, ir meilė jo kūryboj turi daug veidų.
Kazys, NKVD tardomas pasibaisėtinu būdu, rėkia , kad jis norįs būti žmogum, bet tuo pačiu momentu jo veidas “nusiraukšlėja, iš akių ištrykšta ašaros iš gerklės išsprūsta kriokiantys garsai’. Tai yra priešmirtinis kriokimas žvėrie, pagauto spąstuose.
Kaip pats A.Škėma sako apie “Pabudimą”, kad pagrindinid veikalo principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju. Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir “banalus” momentas: vyro ir moters meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo įrodymu. “Pabudimas’ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.
“Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs “Pabudimo” herojų ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Tai palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis žingsnis.”
NAUDOTA LITERATŪRA:
- Antanas Škėma “Rinktiniai raštai 2 ” (1994);
- Algimantas Bučys “Įžanga į Škėmos pasaulį” (1994);
- Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990″;
- Rimvydas Šilbajoris “Antanas Škėma” (1992);
- “Gimtasis žodis” (1997 nr.11);
- “Netekties ženklai” (1992 nr.11)
Puslapiai: 1 2