Antikinės filosofijos pabaiga
Šiam laikotarpiui yra būdingas filosofijos ir religijos suartėjimas. Daugelis įvairių religinių kultų, tame tarpe ir krikščionybė ėmė įsigalėti Romos imperijos teritorijoje. Filosofijos dėmesio centre iškyla Dievo, amžinojo gyvenimo, anapusybės klausimai. Pažinimas tampa priklausomu nuo apreiškimo. Žinojimas yra tapatinamas su tikėjimu. Svarbios tampa religinės ekstazės, mistinio žinojimo ir pažinimo, maldos, sielos tyrumo, tikėjimo problemos. Šiuo laikotarpiu „filosofijos sostinė” persikelia iš Atėnų į Aleksandriją, kurioje veikė įvairios rytų religijų sektos. Todėl čia filosofija tampa sinkretine, mistine. Senosios mokyklos: aristotelininkų, platonikų, stoikų keitėsi, daug problemų perėmė iš religinių kultų. Pagrindinės dvi filosofinės mokyklos, klestėjusios šiais laikais, buvo neoplatonizmas ir neopitagorizmas. Be to, ima formuotis krikščioniškoji filosofija. Vienas įdomiausių šio laikotarpio sinkretinės filosofijos atstovų buvo Filonas.
FILONAS (apie 25 m. pr. Kr. -50 m. ) priklausė žydų bendruomenei. Žinoma, kad parašė knygas „Apie Abelio ir Kaino auką”, „Alegorinis skaitymas”, „Apie Cherubinus” ir kt. Jis buvo įtakotas žydų teologinės tradicijos, o taip pat jį veikė ir graikų filosofija, ypač platonizmas, pitagorizmas ir stoicizmas.
Pagrindinis jo filosofijos klausimas yra Dievas. Pagal Filoną, filosofijos uždavinys yra pažinti Dievą. Pasaulį reikia tyrinėti tik kaip Dievo kūrinį. Tačiau prieš Filoną iškilo uždavinys įveikti senąjį graikiškąjį Dievo-pasaulio, dvasios-materijos, gėrio-blogio, dualizmą. Šį dualizmą jis įveikė spiritualistiniu monizmu, teigdamas, kad viskas kyla iš Dievo ir sudaro tam tikras pakopas. Taip gėrio-blogio dualizme, blogis yra žemiausia, o gėris – aukščiausia pakopa. Dievas buvo visos būties išeities taškas (iki tol išeities taškas buvo pasaulis). Pati filoniškoji Dievo samprata apėmė graikiškąjį absoliuto konceptą ir jį suderino su žydiškąją Dievo kaip asmens samprata. Filono Dievas yra absoliutas, transcendentinis tiek kosminiu, tiek ir epistemologiniu atžvilgiu – jis yra anapus pasaulio, anapus pažinimo. Tačiau tuo pat metu Dievas yra ir geras, ir galingas (jis yra asmuo).
Dievui priešinga yra materija, kuri Filono buvo suvokiama panašiai kaip Platono. Materija yra beformė, inertiška, besielė. Ji yra būties galimybė. Tuo pat metu ji yra pilna blogio, laikina, tačiau esanti amžinai. Dievas sukūrė pasaulį iš materijos, tačiau netiesiogiai, nes, būdamas šventas, jis negalėjo prie jos tiesiogiai prisiliesti, o tik per tarpininką. Šis tarpininkas yra Logos (Platonui tai yra idėja). Platono idėjos Filono buvo pripažintos, tačiau ne kaip idealūs esiniai, o kaip Dieviškos mintys ir galios, nes dieviškos mintys virsta kūnu. Šia prasme idėjos yra ne tik Dieve, bet ir pasaulyje. Pats Logos buvo traktuojamas kaip tarpininkas, Dievo pasiuntinys, Dievo sūnus. Jis yra tikrasis pasaulio kūrėjas, per kurį netiesiogiai kuria Dievas, kuris sukūrė Logos. Taigi Dievas, Logos, ir materija tampa trimis pamatinėmis būties hierarchijos pakopomis.
Filono gamtos filosofija rėmėsi stoikų, Platono, pitagorininkų pažiūromis. Originalesnė buvo jo sielos koncepcija, pagal kurią, siela buvo sudaryta iš 3 elementų: proto kaip intuityvios galios, kurios pagalba yra kontempliuojamas Dievas; logos, atitinkančio intelektą ir žyminčio tarpinę grandį tarp juslių ir proto; ir juslių. Siela yra materialaus ir dieviškojo pasaulių sąlyčio taškas.
Filono etika buvo susieta su jo metafizika. Žmogaus, kaip kūniškos būtybės ir žemiausios grandies atstovo, tikslas yra pasiekti hierarchijos viršūnę – Dievą. Žmogaus tikslas etikoje -susiliejimas su Dievu. Šis tikslas yra pasiekiamas tik vadovaujantis protu. Religinės ekstazės metu protas sugeba atsiriboti nuo materialaus pasaulio ir pažinti Dievą. Taigi, Filono etika yra religinė. Tiesa yra Dievo svastis, kuri yra pasiekiama taip pat proto ekstazės ir kontempliacijos pagalba. Filonas rėmėsi ir Šventu Raštu, kuris, anot jo, yra vienintelis neklaidingas tiesos pažinimo šaltinis. Be kontempliacijos ir ekstazės būdu pasiekiamų dorybių, Filonas pripažino ir veiklaus gyvenimo dorybes, kaip žemesnes pakopas, siekiant tikrosios doros ir pažinimo.
Apibendrinant galima pastebėti, kad Filono filosofija buvo teocentrinė, jos uždavinys buvo pažinti Dievą ir su juo susilieti. Materija savo ruožtu įgauna neigiamą atspalvį. Tokios pažiūros suartino žydų ir graikų filosofijas ir parengė dirvą neoplatonizmo plėtrai.
NEOPLATONIZMAS. Žymiausias neoplatonizmo atstovas ir pradininkas buvo PLOTINAS (apie 203-269/270). Jis gimė Likopolyje (Egipte). Jaunystę praleido Aleksandrijoje, vėliau persikėlė į Romą, kur jį supo gausus pasekėjų ratas. Jis, kaip ir dera filosofui, niekino materialius dalykus ir visiškai buvo atsidavęs dvasiniams. Paliko 54 rašytinius traktatus, kurie Porfirijaus buvo suskirstyti ir pavadinti „Eneadomis”. Plotino filosofijoje galima išskirti 3 etapus: pirmajame yra sekama Platonu ir plėtojama jo sielos koncepcija; antrajame yra pereinama prie bendrosios būties problematikos; trečiajame – Plotinas nagrinėja etinius, religinius klausimus. Be akivaizdžios Platono įtakos, Plotinas rėmėsi Aristoteliu, stoikais, Filonu ir neopitagorininkais.
Kaip ir Filonui, Plotino išeities pozicija buvo pasaulio dualizmas. Šis dualizmas pranyksta, jei materialus pasaulis yra suvokiamas kaip idealaus pasaulio emanacija (išspinduliavimas). Materialus pasaulis tampa idealaus raiškos forma, tam tikra pakopa. Tuo pačiu plotiniška būtis yra ne pastovi, o dinamiška. Būtis kinta įgaudama įvairius pavidalus. Būties emanacija vyksta nuo tobuliausios būties formos iki mažiausiai tobulų jos formų. Tobuliausia būtis yra absoliuti, ji yra vienumas. Ji nėra nei dvasia, nei mintis, nei valia, nes jos turi savo priešybes. Tokia tobuliausia būtis yra absoliutas. Ji yra nepriklausoma ir su niekuo nesusijusi (nors Plotinas ją tapatina su gėriu grožiu, tiesa). Ši būtis yra visos egzistencijos pamatas – savotiškas religinio Dievo atitikmuo filosofijoje. Šis absoliutas (absoliuti būtis) yra nepažinus, jis yra anapus visų kitų būčių, anapus bet kokio pažinimo, anapus proto. Būdamas racionalaus pažinimo šaltiniu, pats absoliutas yra irracionalus. Iš absoliuto emanuoja mažiau tobulos hipostazės: dvasia (nous), siela, materija. Nous pasaulis atitinka Platonišką idėjų pasaulį. Psichiniame, arba sielos pasaulyje, reiškiasi pasaulio siela, apimanti individualias sielas. Šis pasaulis yra idėjų pasaulio emanacija. Materijos pasaulis yra emanacijos proceso pabaiga. Šis procesas yra būtinas, vientisas ir kyla iš būties prigimties. Iš Aristotelio buvo perimtas ir formos konceptas. Forma buvo suvokiama, kaip materialiame pasaulyje esantis idealaus pasaulio atspindys. Emanacijos teorija teigia pasaulio vienumą ir susietumą. Būtis yra vientisa, tik besireiškianti skirtingomis formomis (hipostazėmis).
Žmogaus sielą Plotinas suvokė kaip sudarytą iš 2 dalių: a) žemesniosios, apimančios visas su juslėmis ir kūniškais poreikiais, susijusias funkcijas. Ši sielos dalis taip pat apima ir nuodėmingumą, netobulumą. b) aukštesniosios, nesusietos su kūnu ir tobulos.
Iš pitagorininkų buvo perimta ir sielos nuopolio idėja. Sielos aukštesnioji dalis, susiliesdama su žemesniąja ir kūnu, nusideda. Todėl yra būtinas sielos atsivertimas. Aukštesniajai sielos daliai reikia įveikti kūnišką trauką ir atsigręžti į absoliutą. Taip siela turi galimybę pasirinkti tarp dviejų kelių – vieno, vedančio žemyn prie materijos, kito, vedančio aukštyn link tobulybės. Kelionei aukštyn padeda etika, estetika, pažinimas. Pažinimas Plotino buvo suprantamas kaip intuicija, ekstazė. Jis buvo irracionalus. Menas, skirtingai nuo ankstesnių, tarp jų ir platoniškų jo sampratų, tampa idėjų atskleidimu, jų tapimu tikrove. Kadangi kūryba yra tobuliausia dieviškos esybės savybė, tai ir menininko kūryba yra Dievo atspindys ir būdas tapti panašiu į jį. Etinėje sferoje aukščiausiomis dorybėmis tampa tos, kurios sielą daro panašią į Dievą. Taip pat svarbios yra ir apsivalymo (katarsis) dorybės, kurių pagalba siela apsivalo. Tik po jų seka pilietinės ir individualios dorybės.
Puslapiai: 1 2