Apskaitinės informacijos formavimas
VILNIAUS KOOPERACIJOS KOLEGIJA
APSKAITINĖS INFORMACIJOS FORMAVIMAS
Kiekvienos įmonės veiklos rezultatas yra gautas pelnas. Didelę reikšmę visai įmonės veiklai ir pelno kūrimui turi informacija, kartu ir apskaitinė. Neveltui XX amžius laikomas informacijos amžiumi, tačiau dažnai pasitaiko, o tai jau trukdo darbui ne informacijos trūkumas, bet beverčių duomenų perteklius. Todėl vienas svarbiausių tikslų – kvalifikuotai formuoti reikšmingą informaciją, sugebėti laiku ir tinkamai j ą panaudoti.
Apskaitinė informacija formavimo procese tarsi “filtruojama”, iš pradinių duomenų masės atmetant valdymui nereikšmingus duomenis. Kaip proceso išdava turi būti pateikiama informacija, turinti patenkinti šiuos bendriausius reikalavimus:
- ją turi priimti vartotojas, kitaip tariant, ji turi būti perduodama tam tikrais signalais (garsiniais, vizualiniais ir pan.), kuriuos vartotojas galėtų suvokti:
- informacija turi būti vartotojui suprantama. Buitiniu požiūriu tai reikštų, kad ją reikia perduoti tokia kalba, kurią vartotojas supranta;
- informacija turi būti perduodama iš patikimo šaltinio, kuriuo vartotojas pasitiki:
- informacija turi būti perduodama laiku ( kol ja remiantis dar galima daryti valdymo sprendimus) ir tiksliam adresatui – tam, kam ji yra skirta:
- perduodama informacija turi būti reikalinga vartotojui, o jos kūrimo
kaina – bent jau ne didesnė už teikiamą naudą.
Apskaita – nuoseklus įmonės atliktų ūkinių operacijų fiksavimas bei jų analizavimas būsimųjų įvykių prognazavimas. Ne veltui apskaitos žurnalai prilyginami įmonės metraščiui. Kiekviena įmonėatlieka vienokią ar kitokią apskaitą. Net pačios mažiausios prekybos įmonės turi bent vieną sąsiuvinį, kuriame pažymi kiek prekių ir už kokią kainą nupirkta, kiek jų parduota. Tokį sąsiuvinį galima vadinti prelių apskaitos žurnalu.O jį išplėtus arba įvedus dar porą žurnalų ir juose apskaitant pinigų judėjimą, skolų atsiradimą ir jų grąžinimą bei kitas operacijas, būtų galima kalbėti apie buhalterinės apskaitos sistemą.
Įmones galima klasifikuoti labai įvairiai, tačiau klasifikaciniai požymiai, kurie reikšmingi apskaitai yra jų skirstymas pagal dydį, pagal veiklos pobūdį ir pagal biznio organizavimo formą. Įmonių klasifikavimo schema pateikta … priede. Mažos ir didelės – pagrindiniai klasifikavimo pagal dydį kriterijai:
1. pardavimų apimties trūkumas tas, kad pardavimų apimtis priklauso nuo sezoninių svyravimų;
2. turto dydžio trūkumas tas, kad pinigais išmatuoto įmonių turto dydis dėl infliacijos nuolat keičiasi ne tik turtą įsigyjant, bet ir jį naudojant;
3. samdomų darbuotojų skaičius- tik vienpusiškai apibūdina įmonių dydį. Siekiant išvengti minėtų trūkumų, galima sukurti bendrą rodiklį, kuriame būtų
atsižvelgiama į visus tris kriterijus. Dažniausiai nustatoma, kiek produkcijos gali pagaminti ar parduoti įmonė, ar kiek prekių ji gali perparduoti.
Pagal PMĮ Nr pelno mokesčio lengvata “juridinių asmenų, kurių
bendrosios pajamos per mokestinį laikotarpį neviršija 100 tukst..litų ir vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius nevršija 10 žmonių”apmokestinamasis pelnas apmokestinamas 13% pelno (pajamų) mokesčio tarifu.
Pagal veiklos pobūdį:
paslaugas teikiančios – tai nemeterialinės sferos įmonės (buhalterines, juridines, sveikatos apsaugos, mokymo, remonto paslaugas teikiančios). Paslaugą pirkėjas dažniausisi sunaudoja jos suteikimo metu.
prekybinės įmonės – tai įmonės, kurios galutinis tikslas, kuo pelningiau parduoti savo produkciją (universalinės bei specializuotos parduotuvės, didmeninės prekybos bazės ir kt.). Prekybinių įmonių veikla išsiskitia tuo, kad jos įsigyja jau gatavus gaminius, kuriuos vėliau parduoda pirkėjams, kitaip tariant, perparduoda. Šios įmonės reikalingos tam, kad padėtų gaminančioms produkciją įmonėms pelningai parduoti prekes.
perdirbimo įmonės – tai įmonės, kurios nusipirkusios žaliavų, įsigijusios būtinų įrengimų ir pasamdžiusios reikiamų darbuotojų, iš šios žaliavos pagamina gatavą produkciją, kurią vėliau parduoda prekybos įmonėms arba tiesiog vartotojams.
mišrios įmonės – perdirbimo įmonės norom nenorom užsiima ir prekybine veikla. Kartais šios įmonės gali pačios parduoti savo produkciją ir galutiniams vartotojams per specializuotas parduotuves. Neretai pačios įmonės gamina produkciją ir atlieka įvairius patarnavimus.
Svarbiausias apskaitos tikslas – teikti rekiamą informaciją išoriniams vartotojams. Tuo tarpu akcininkui nelabai svarbu, ką gamina įmonė, kurios akcijas jis įsigijo. Jam svarbiau, kokį pelną ji gauna ir kokia top pelno dalis tenka jam. Todėl finansinės atskaitomybės forma turi būti kuo vienodesnė visose įmonėse – nepriklausomai nuo jų dydžio ar veiklos pobūdžio. Didelę reikšmę įmonių apskaitos organizavimui turi biznio organizavimo formos.
Individuali įmonė nuosavybės teise priklauso vienam savininkui, kuris atsako už savo įsipareigojimus ir veiklos rezultatus visu savo turtu. Visus sandėrius savininkas sudaro savo vardu. Jo įmonėje gali dirbti ir samdomi darbuotojai, kurie neturi jokios teisės nurodinėti savininkui, kaip elrtis vienu ar kitu atveju. Jeigu personalinė įmonė yra pakankamai didelė, savininkas gali samdyti ir valdytojus, kurie vykdo jų nurodymus. Tačiau dažniausiai tai nedidelės prekybos ar paslaugų teikimo įmonės, kuriose visas funkcijas atlieka patys savininkai.
Užsiregistravusios registre ir gavusios valdžios leidimą veiklai, šios įmonės privalo pradėti vesti apskaitą. Vedant apskaitą, būtinai reikia atskirti įmonės turtą (kurį savininkas naudoja įmonės veiklai) ir asmeninį savininko turtą (pavyzdžiui, jo gyvenamąjį namą ar apyvokos daiktus). Tačiau, nesinaudodamas juridinio asmens teisėmis, toks savininkas kreditoriams, tiekėjams, samdomiems darbuotojams bei valdžios organams atsako visu savo turtu, kartu ir asmeniniu.
Privalumai:
- lengvas individualių įmonių įkūrimas, kadangi savininkai rizikuoja tik savo turtu, todėl valdžios organai dažniausiai lengvai duoda sutikimą joms įkurti, jeigu veikla yra nedraudžiama;
- įmonių savininkai paprastai moka mažesnius mokesčius, kadangi šiuo atveju išvengiama dvigubo apmokestinimo skirtingai negu akcinėse bendrovėse;
- paprastesnė atskaitomybė – pajamų deklaracija. Trūkumai:
- tokių įmonių savininkams nepavyksta sukaupti didelio turto ir smarkiai išplėsti gamybos;
- savininkai nuolat rizikuoja visu savo turtu, o tai verčia juos būti kartais net perdėtai apdairius;
- firmos egzistavimo laikotarpį riboja savininko gyvenimo trukmė. Įmoninkų bendrijas gali įkurti keletas savininkų (ne < 2 ir ne > 20 fizinių ar
juridinių asmenų) savo noru. Ją įkūrę asmenys gali patys valdyti, įpareigoti šiam darbui vieną iš bendrijos narių arba naudotis samdomų valdytojų paslaugomis. Šios bendrijos nesinaudoja juridinio asmens teisėmis, todėl už savo veiklos rezultatus privalo atsakyti visu savo turtu. Turtinės atsakomybės laipsnis priklauso nuo bendrijos pobūdžio.
1. Tikrosios ūkinės bendrijos nariai už bendrijos veiklos padarinius solidariai atsako visu savo turtu.
Ieškovas gali pareikalauti apmokėti jam priklausančią pinigų sumą iš bet kurio bendrijos nario. Pastarieji patys (ar per teismą) privalo išspręsti turtinius ginčus.
2. Komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų tikrųjų narių padėtis nieko nesiskiria nuo tikrosios ūkinės bendrijos narių padėties. Tuo tarpu nariai komanditoriai už bendrijos veiklos padarinius atsako tik tam tikra, įnešta į bendriją, turto dalimi, todėl mažiau rizikuoja, bet jų įtaka tvarkant įmonės reikalus yra daug mažesnė. Tikrieji nariai gali net nesuteikti jiems balsavimo teisės. Privalumai:
- ūkinės bendrijos, sujungdamos keleto savininkų turtą, gali lengviau ir greičiau sukaupti bizniui reikalingų lėšų kiekį;
Trūkumai:
- visu savo turtu atsako ne tik už savo, bet ir už partnerio veiklos pasekmes;
- mirus ar išėjus ūkinės bendrovės bent vienam tikrajam nariui, bendrija išyra ir turi būti steigiama iš naujo.
Akcinės bendrovės gali įkurti daugelis žmonių, sujungdami savo turtą į vieną įmonę. Jie tai daro įsigydami akcijų. Akcija – vertybinis popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę balsuoti, gauti tam tikrą bendrovės pelno dalį, vadinamąjį dividendą, taip pat leidžiantis pretenduoti į bendrovės turto dalį ją likviduiojant. Bendrovė naudojasi juridinio asmens teisėmis. Tai reškia, kad visi be išimties akcininkai neatsako savo asmeniniu turtu už įmonės įsipareigojimus ir jos bankroto atveju rizikuoja netekti tik tos dalies savo turto, kurią jie įnešė apmokėdami už akcijas.