ARABŲ IR HEBRAJŲ KALBŲ TYRINĖJIMAI
Rytuose jau ankstyvaisiais viduramžiais, skirtingai nuo vakarų(apie 7 a.) vykdomi gana intensyvūs kalbos tyrinėjimai islamo pasaulyje, arabiškame kalifate. Klesti ne tik kalbos mokslai, bet ir tikslieji. Europiečiai susipažįsta su šiais tyrinėjimais tik kryžiaus žygių dėka.
7a. kuriantis arabiškajam kalifatui situacija panaši kaip ir Indijoje kai arijai nukariavę vietinius gyventojus įsitvirtina su savo kalba. Pagrindinis arabų kūrinys-Koranas., kurį reikėjo labai taisyklingai skaityti, giedoti, ir kurį reikėjo apsaugoti nuo išorinių žodžių įsibrovimo. Atsiranda uždavinys – apsaugoti kalbą. Reikėjo atitinkamos gramatinės sistemos išnagrinėsiančios korano tekstus. Tokio darbo rezultatas buvo pirmoji arabų gramatika. Apie 8a. buvo bent porą korano nagrinėjimo centrų: Basra ir Kufa. Jie tarpusavy konkuravo. Pirmoji gramatika buvo sukurta 8a pabaigoje. Jos autorius Amras iš Basros(750-795). Europiečiams jis buvo žinomas Sibavaihio vardu. Jo gramatika buvo labai vertinama. Kufos kalbininkų atstovas buvo Kisajus. Netgi jis ir jo bendražygiai labai vertino Sibavaihio gramatiką. Ji vadinosi “al-Kitab fi al-nanwi”(knyga apie gramatiką). Labai greitai ji vadinama tiesiog al-kitab. Joje apžvelgiama fonetika, morfologija ir sintaksė. Didelę dalį sudaro skaitymo taisyklės. Aiškiai formuluojami tarimo ir rašybos skirtumai, raidės ir garso atskyrimas. Išskiriamos 3 kalbos dalys: vardažodis, veiksmažodis ir artikelis. Jis apžvelgia žodžio formos pakitimus priklausomus nuo sintaksės. Tokiu būdu morfologija siejama su sintakse. Gilinasi į sakinio struktūrą. Sibavaihis, jo mokiniai ir kufiečiai jau mokėjo išskirti žodžio šaknį. Arabų kalbininkams atrodė, kad veiksmažodžio galūnės yra įvardinės kilmės. Sibavaihis sukūrė savo gramatiką remdamasis daugiau tradicine arabų kalba- dykumų arabų, nes ji yra archaiškesnė. Miestuose daugiau ir greičiau plito naujovės. Kufos kalbininkai nagrinėjo daugiau miestiečių kalbą. Arabiškąją leksiką tyrinėjantys darbai yra gana gausūs. Žodyninę sudėtį atspindintys darbai pasirodo vėliau. Apie vėlyvuosius viduramžius pasirodo didžiulis arabų žodynas, turėjęs apie 100 tomų. Jis pasirodo apie 14-15a. Jį sudarė kalbininkas Firuzabadis. Jis dirbo su mokinių grupe. Šio žodyno neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik užuominos. Jis buvo pavadintas “al-Kamuš”(okeanas). Vėliau visi pasirodę žodynai buvo vadinami šiuo pavadinimu. Buvo surinkti visi sinonimai, bet nebuvo jokios tvarkos. Žodžiui”kardas” buvo pririnkta apie 500 sinonimų. Nebuvo jokios gradacijos sinonimų tarpe. Žodžiui”nelaimė” buvo rasta net 400 sinonimų. Nebuvo suregistravimo.
Apie 9a. pradeda savo kalbą tyrinėti ir žydai. Tai buvo hebrajų kalbos tyrinėjimai. Jos šaknys siekia 13 a.p.m.e. Žydai tyrinėja hebrajų kalbą remdamiesi arabišku patyrimu. Dabar Izraelio kalba Ivritas yra hebrajų kalbos atmaina. Labai greit išryškėjo panašumai tarp hebrajų ir arabų kalbų. Ankstyvieji žydų gramatikai teigė, kad hebrajų ir arabų kalbos giminingos. Jos abi yra semitų-chamitų kalbos šeimų atstovės. Žydų nuomone arabų kalba kilusi iš hebrajų. Tačiau tai klaidingas mąstymas.Nepaisant to žydai yra savotiški giminingumo pradininkai. 10a.suformuluojama mintis apie hebrajų ir arabų giminystę. 11a. pasirodo konkretus darbas Jona’os ibn Gannah’o.