Augalai: rinijūnai ir samanos
Samanos auga drėgnose vietose, ypatingai paplitusios vidutinėse ir arktinėse zonose. Tai daugiamečiai, žemi augalai (nuo 1 mm iki 60 cm). Samanų kūnas gali būti dvejopas: gniužulas arba suskirstytas į stiebą ir lapus. Visos samanos neturi šaknų. Jų funkciją atlieka rizoidai. Vidinė sandara gana paprasta. Lapiškos samanos turi asimiliacinius, mechaninius ir apytakos audinius. Samanų ypatingas gyvenimo ciklas. Jos turi lytinės ir nelytinės kartų kaitą, kur dominuoja lytinė karta, haploidinis gametofitas. Kita ypatybė, kad abi kartas atstovauja tas pats individas. Samanų nelytinė karta sporofitas dar vadinama sporogonu. Sporogoną sudaro dėžutė su kojele, kurios apatinė dalis pereina į haustoriją, įsitvirtinančią gametofite. Sporofitas visiškai priklauso nuo gametofito.
Lytinė karta gametofitas pradeda vystytis sudygus sporai. Iš jos išsivysto šakoto siūlo arba plokštelės pavidalo prodaigis. Ant prodaigio susidaro pumpurai. Iš jo pumpurų išsivysto plokštelės pavidalo arba lapuotų stiebų pavidalo gametofitai. Gametofitų viršūnėje arba ant specialių organų išsivysto lytiniai organai.
Lytiniai organai kaip taisyklė daugialąsčiai, apsupti apsauginių ląstelių sluoksniu. Kad lengviau įvyktų lytinis procesas, jie išsidėsto grupėmis. Anteridžiai panašūs į maišelį ant kojytės. Juose susidaro laisvai judantys spermatozoidai su dviem žiuželiais. Tipingos archegonės yra butelio pavidalo, siauru kakleliu ir apvaliu pilveliu. Pilvelyje yra kiaušialąstė. Subrendus kiaušialąstei, kaklelio ir pilvelio ląstelės sugleivėja, jų vietoje susidaro kanalas, kuriuo į kiaušialąstę gali patekti spermatozoidas. Spermatozoidai gali judėt tik lietaus arba rasos lašeliuose. Kai samanų kilimėliai padengti rasa ar lietaus lašais, anteridžiai atsiveria, išleidžia spermatozoidus, kurie tokiu lašeliniu vandeniu gali pasiekti archegonės pilvelyje esančią kiaušialąstę. Manoma, kad archegonės išskiria chemines medžiagas, kurios pritraukia spermatozoidus. Gametų susiliejimas ir zigotos susidarymas įvyksta archegonėje. Gametofito viršūnėje, kur yra archegonės, zigota per laikotarpį nuo dviejų mėnesių iki dviejų metų duoda pradžią sporogonui. Jo dėžutėje subręsta sporos. Joms subrendus, dėžutė atsidaro, sporos išbyra. Ir vėl kartojasi gyvenimo ciklas. Prieš susidarant sporoms, įvyksta mejozė. Sporos, prodaigis, gametofitai yra haploidiniai.
Samanūnai skirstomi į tris klases: ylvaisainius, kerpsamanes, lapsamanes.
Panagrinėsim dvi paskutiniąsias klases.
Kerpsamanės (Marchanthiopsida)
Kerpsamanėms būdinga gametofito įvairovė ir sporogono vienodumas. Vienų kerpsamanių atstovų kūnas yra plokštelės pavidalo, o kitų lapuoto stiebo pavidalo. Jų ypatybė ta, kad kūnas dorsoventraliai suplotas. Gniužulai skirtalyčiai, lytiniai organai išsidėstę ant specialių padėklų, iškeltų virš gniužulo. Vyriški lytiniai organai yra viršutinėje padėklo pusėje. O moteriški – archegonės išsidėsto apatinėje padėklo pusėje. Po apvaisinimo iš zigotos išsivysto sporogonas – trumpas kotelis su dėžute. Iškrentančios sporos dygsta plokštelės pavidalo prodaigiu. Iš prodaigio vystosi jaunas gametofitas.
Klasė lapsamanės (Bryopsida)
Tai didžiausia samanūnų klasė. Atstovai plačiai paplitę, ypač vidutinėse ir arktinėse platumose.
Gametofito lapai išsidėstę ant stiebo spirališkai. Kūnui būdinga spinduliška simetrija. Rizoidai daugialąsčiai. Stiebas ir lapai pasižymi anatomine ir morfologine įvairove. Vienas svarbiausių atstovų – kiminas (Sphagnum). Tai stambios balsvai žalsvos arba su raudonu ar rudu atspalviu samanos. Tai drėgnų pelkėtų vietų samanos, sudarančios kilimėlius. Stiebas neturi rizoidų. Stiebo viršutinė dalis stipriai šakota. Anatomiškai šakelių ir stiebo sandara panaši . Kiminų lapai yra vienasluoksniai, kuriuos sudaro dviejų tipų ląstelės – chlorofilinės ir negyvos vandeniui pralaidžios ląstelės. Kiminai ypač plačiai paplitę šiaurinio pusrutukio vidutinėse platumose. Kiekvienais metais jų viršūnė paauga, o stiebo apačia atmiršta. Ši atmirusi dalis ilainiui virsta durpė. Durpėjimo procesa vyksta dėl pastovios drėgmės, deguonies trūkumo ir rūgščios aplinkos, kurią suformuoka patys kiminai. Tokia aplinka nepalanki bakterijų ir grybų vystymuisi.
Žaliosios samanos pasižymi didžiausia įvairove. Tai dažniausiai daugiamečiai, rečiau vienamečiai augalai. Paprastai įvairių žalios sapalvos atspalvių, bet gali būti rudi, net juodi.
Jų stiebas šakotas, sudėtingos anatominės sandaros. Lapai įvairioos anataominės sandaros, gali turėti aer neturėti vidurinę gyslą. Sporogonai susidaro gametofito viršūnėje arba šoninių šakelių viršūnėse. Sporogoną sudaro kotelis ir dėžutė. Iš sporos išsivysto pirminis prodaigis, iš kurios vėliau išsivysto šakotas siūlas.
Dažniausiai sutinkamas paprawstasis gegužlinis. Tai viena ilgiausių samanų, jos aukštis gali siekti iki 50 cm. Auga pagalvėlių pavidalo kilimėliais. Stiebas gausiai padengtas lapais.
Skyrius Pataisūnai (Lycopodiophyta)
Pataisūnai – viena iš seniausių dabartinių aukštesniųjų augalų grupių. Manoma, kad pataisūnai atsirado devono periodo viduryje. Didesnė dalis pataisūnų egzistavo paleozojuje. Tai buvo gigantiški medžiai. Lepidodendron. Kamienas kolonos pavidalo siekė 30 m, skersmuo ties pamatu siekė metrą. Vainiką sudarė dichotomiškai šakotos daugybė šakų. Jauno medžio kamienas buvo padengtas tankiai ilgais yliškais lapais. Šie išmirę pataisūnai sudarė pagrindines akmens anglies liekanas.
Dabartiniai pataisūnai – jų yra 1000 rūšių iš 4 genčių- tai daugiamečiai, paprastai visadžaliai augalai turintys paprastus lapus. Jiems būdingas dichotomiškas šakojimasis. Dichotomija – dvišakis šakojimasis. Stiebas gerai išsivystęs, lapai išsidėstę spirališkai, priešiškai arba menturiškai. Požeminiai organai – šakniastiebis, ant kurio susiformuoja pridėtinės šaknys. Pridėtinės šaknys – šaknys, išaugančios iš antžeminio ar požeminio stiebo. Stiebas turi viršūninę meristemą, kuri laikui bėgant netenka dalijimosi savybės. Tuo paaiškinams pataisūnų gana nedidelis ūgis.
Pagal formą sporofilai primena paprastus vegetatyvinius lapus. Kaitaliodaliesi su asimiliuojančiais lapais (trofofilais), sporofilasi sudaro ant stiebo sporifikacijos zonas arba sporofilai būna susitelkę į varputes- strobilus šakelių galuose.
Pataisūnai pagal sporų dydį išskiriami į izosporinius ir heterosporinius. Izosporinių atstovai apjungti į pataisainių klasę Lycopodiopsida. Geterosporiniai – slepišerainių (Isoetopsida). Skirtingos sporos atstovaujamos skirtingų tipų gametofitais. Izosporinių pataisų gametofitai dvilyčiai, požeminiai arba pusiau požeminiai, mėsingi, 2-20 mm dydžio, saprotrofai ar pusiau saprotrofai. Jų brendimas trunka iki 15 metų. Heterosporinių pataisų gametofitai skirtalyčiai – vyriški ir moteriški, ne žali, išsivysto per 1-3 savaites deka sporoje esančių maisto medžiagų. Subrendę heterosporinių gametofitai vos vos išsikiša pro sporos apvalkalą.
Dažmiausiai anteridžiuose subręsta daugiažiužiai spermatozoidai, o archegonėse – po vieną kiaušialąstę. Apvaisinimas vyksta esant lašelių pavidalo vandeniui. Vėliau iš zigotos vystosi nelytinė karta – sporofitas.
Puslapiai: 1 2