Augalų ir gyvūnų evoliucija
Augalai ir gyvūnai yra eukariotai (organizmai, kurių ląstelės turi branduolius).
Augalija
Pasaulyje yra apie 500 tūkstančių augalų rūšių, iš jų žiedinių – apie 300 tūkstančių. Manoma, kad pirmieji fotosintezę pradėjo melsvadumbliai, o vėliau – žaliadumbliai.
Proterozojuje (ankstyvojoje eroje) susidarė dirvožemis. Dėl dirvodaros procesų sausumoje galėjo apsigyventi tikrieji augalai.
Paleozojuje (senovinėje eroje prieš 570 – 285 mln. m.) augalai įsikūrė sausumoje. Šios eros pradžioje augalai daugiausiai gyveno jūrose. Tarp prie dugno prisitvirtinusių formų buvo žaliadumbliai, rudadumbliai ir kt.
Silūro pabaigoje pasirodė pirmieji sausumos augalai – psilofitai. Jie užėmė tarpinę padėtį tarp sausumos induočių augalų ir dumblių.
Sausumos augalų evoliucijos pradžioje pasirodė samanos, papartainiai ir plikasėkliai. Manoma, kad jie išsivystė iš rudadumblių arba žaliadumblių.
Sausumos augalų raida vyko dviem pagrindinėmis kryptimis: vienu atveju gyvenimo cikle vyravo gametofitas (lytinė karta), kitu – sporofitas (nelytinė karta). Pirmosios krypties atstovai – samanos, o antrosios – visi kiti aukštesnieji augalai. Sporofitai labiau prisitaikė prie sausumos sąlygų: išsivystė stipri šaknų, sudėtinga ir tobula apytakos indų sistema ir kt. Laisvai plaukiojančioms lytinėms ląstelėms taip pat nebuvo galima daugintis sausumoje, todėl susiformuoja vėjo platinamos sporos ir sėklos. Jau devone vešėjo miškai, juose vyravo seniausi plikasėkliai – kordaitai. Tokie miškai ypač klestėjo karbone.
Sėklinių augalų pirmtakai – paparčiai pasirodė silūre – devone, t.y. maždaug prieš 400 mln. metų.
Karbone ir perme (maždaug prieš 300 mln. m.) vyko tolesnė plikasėklių, paparčių plėtotė, dalis jų perme išmirė. Mezozojuje (viduriniojoje eroje prieš 230 – 137 mln. m.) vyko kalnodara, sausėjo klimatas, mažėjo okeanų ir jūrų plotai. Triase susidarė dykumos. Tuo metu paplinta įvairūs plikasėkliai. Juroje jie vyrauja, bet pasirodo ir benetitai – tiesioginiai žiedinių augalų pirmtakai. Kreidos periodo pradžioje atsiranda pirmieji gaubtasėkliai augalai. Gaubtasėkliai, matyt, kilo iš plikasėklių. Gaubtasėklių atsiradimo vieta dažniausiai laikomi tropikai, ten dabar aptinkama apie 80% visų sumedėjusių žiedinių augalų. Manoma, kad gaubtasėkliai pirmiausia pasirodė tropikų kalnuose, ten ir dabar randama daug primityvių žiedinių augalų rūšių.
Vienaskilčių ir dviskilčių augalų grupės nuo bendro protėvio atsiskyrė anksti ir toliau evoliucionavo savarankiškai. Žiediniai augalai, būdami pranašesni, įsivyrauja visuose žemynuose. Tam nemažą reikšmę turėjo skirtingų formų, spalvų ir kvapų vabzdžius priviliojantys žiedai.
Kainozojus (naujoji era, prieš 67 mln. m.) – tai gaubtasėklių klestėjimo laikotarpis.
Gyvūnija
Gyvūnų rūšių yra daugiau nei augalų. Aprašyta apie 1200000 gyvūnų rūšių: 900000 – nariuotakojų, 110000 – moliuskų, 42000 – chordinių.
Iškastinėse liekanose neaptikta duomenų apie gyvūnijos atsiradimo pradžią. Pirmosios gyvūnų liekanos rastos proterozojaus jūrų nuogulose, jų amžius yra per 800 mln. metų.
Pirmieji aptikti daugialąsčiai priklausė keletui tipų: pintims, duobagyviams, pečiakojams, nariuotakojams.
Kambro periodo (prieš 570 mln. m.) jūrose jau egzistavo visi pagrindiniai gyvūnų tipai: vėžiagyviai, pintys, koralai, dygiaodžiai, įvairūs moliuskai, trilobitai. Vėlesnei gyvūnų raidai būdinga tik specializacija ir pagrindinių tipų tobulėjimas.
Išimtis yra stuburiniai – pirmosios jų liekanos aptiktos ordoviko periode (prieš 500 mln. m.). Tai buvo skydaodžiai. Juos evoliucija sukūrė iš primityvių chordinių gyvūnų – iešmučių.
Silūro periode (prieš 440 mln. m.) pasirodė oru kvėpuojantys gyvūnai. Pirmieji sausumos gyventojai buvo voragyviai, sandara panašūs į dabartinius skorpionus. Tuo metu vandenyje plito įvairūs žemesnieji stuburiniai ir ypač šarvuotosios žuvys.
Devone pasirodė dvikvapės žuvys, kurios buvo prisitaikiusios kvėpuoti vandenyje, bet turėjo ir plaučius. Iš jų išsivystė šiuolaikinės kaulingosios žuvys, pirmosios amfibijos. Devono pabaigoje atsirado progresyvi gyvūnų grupė – vabzdžiai.
Puslapiai: 1 2