Aukštaitijos nacionalinis parkas
1. Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1974 m. Dabartine jo teritorija sudaro 40570 ha. šis parkas yra apie 100 km atstumu i šiaurę nuo Vilniaus, apie 170 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Geležinkelis Sankt – Peterburgas -Vilnius -Varsuva – Berlynas eina pietrytiniu parko pakrasčiu. Ignalinos rajonui priklauso 50% parko teritorijos, Utenos rajonui-25%, Švenčioniu rajonui-25%. Parko direkcija yra Palušės kaime, Ignalinos rajone.
Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 116 kaimų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių. Didžiausia yra Kaltanenų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečiu turi apie 100 gyventojų. Dauguma kaimų-kelių sodybų grupė.
Rečiausiai gyvenama šiaurine-miškingiausia-parko dalis. Čia kaimai išikure paežerėse arba paupiuose. Yra išlikusių daug vienkiemiu. Parke yra išlike šeši etnografiniai kaimai-Šuminai, Strazdai, Varniškės-II, Salos-II,-išsaugoje senają planinę kaimo užstatymo strukturą. Krėtuonys, Sakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai. Jiems budinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu, toliau už ju stovi ūkiniai pastatai.
3.Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio-150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m. v. j. l. Žemiausios įdubos (40-60 m) užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė-beveik 100 m. Reljefa suformavo ledynai, kurie ne viena kartą dengė Lietuvą. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarę ežeringos moreninės aukštumos. Labai įdomus Šiliniškiu kalvagubris, kurio tąsoje yra Ginučiu ir Papiliakalnės piliakalniai, Ledakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežeru rinos. Klimatas yra jūrinis-žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707 valandas sviečia saulė. Vidutine metinė temperatūra yra +5,5°C. Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidutine temperatūra +18,5°C). Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki gegužes 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje. Metinis kritulių kiekis-600-650 mm. Aukščiausia oro temperatūra buvo 1992 m. vasarą 33°C.
Didžiausios girios yra: Ažvinčiu (4603 ha), Linkmenu (2621 ha), Minčios (2964 ha). Rezervatines zonos miškai užima 700 ha. Tai sudaro 1,8 % visos parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su parko administracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuose leidžiami įvairus kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrende medynai. Ukiniu požiuriu miškai suskirstyti į šešias girininkijas, girininikijos-į 39 eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miskų, dar yra 670 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama, laikantis saugomu teritoriju reikalavimų.
Šio parko vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir maži ežerai, kurių plotas 5930 ha (15,5% viso ploto). Gausiausia ežeru yra centrineje parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas didesnis kaip 100 ha, parke yra 14, nuo 50 ha iki 100 ha-tik 6, nuo 5 iki 50 ha-35 ežerai, kiti ežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis ju baigia supelkėti. Didžiausi ežerai yra Kretuonas-829 ha, Dringis-725 ha, Baluosas – 442 ha. Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, todėl čia palankios salygos pažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri vingiuoja parko teritorija 22 km. Iš AukŠtaitijos nacionalinio parko upemis galima nuplaukti į Kuršių marias.
4, 5. Parko flora yra žymi dalis tų vertybių, kurias parkui išsaugoti privaloma. Ji prisodrinta įvairiausių rušių. Sporiniai augalai: kerpsamanių-36; samanų-142; sporinių induočių-29 rušių. Žiediniai augalai: plikasėklių-5; gaubtasėklių-715. Taigi augalija sudaro 927 rušys. Musų rūpestis-išsaugoti nuo išnykimo retuosius augalus, pirmiausia tuos, kurie irašyti į Lietuvos raudonają knygą (RK). Tokių augalų parke auga 49 rušys. Čia randame ir pačius rečiausius šalies augalus, kurie Lietuvoje žinomi vos keletoje vietų: belapė antbarzdė, šakotasis varpenis, ežerine lobelija, raiboji gegunė, virginis varpenis, beržas keružis ir kt. Be įdomios augalijos parke yra 628 rušys grybų. Iš jų: 8 rūšys iš RK, 112 rušių-valgomieji. Be to, yra 85 rūšys kerpių.
Parke gyvena dauguma gyvūnų, būdingų visai Lietuvai. Yra žinoma apie 60 rušių žinduolių. Iš retųjų (RK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet čia jie nėra reti, del to, kad čia miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai svarūs. 1991 m. vasarą Ažvinčiu girioje gyveno net meška. 1997 m. suskaičiuota 101 briedis, 96 elniai, 237 stirnos, 190 šernų, 7 vilkai, 62 lapes, 118 voverių, 180 baltųjų ir 325 pilkųjų kiskių. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinomos 194 pauksčių rūšys, is kurių 45 yra RK atstovai. Idomiausios jų: putpelė, juodkaklis naras, starsakalis,erelis žuvininkas, lutūte, žvirbline pelėda, juodasis gandras, kuolinga….Kasmet per migraciją pasirodo jūriniai ir kilnieji ereliai, daug retų tilvikų. Veisiasi 135 rušių paukščiai. Parke radome 60,6% šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perejimas rodo, kad jiems gyvenimo salygos tebėra geros. Parke žinome žalčius, gyvates, 3 driežų rūšis ir 11 rūšių varliagyvius. Is jų kumute, česnakines varles ir skiauterėtieji tritonai-RK gyvūnai. Žuvų yra 29 rūšys. Upetakiai gyvena svariausioje upėje-Žeimenoje, o unguriai i Parko ežerus atplaukia iš Atlanto. Parke surasta apie 500 rušių vabalų, per 60 rūšių dieninių drugių. Dauguma jų-dekoratyvus, gamtą puošiantys vabzdžiai.
Naudota literatūra:
1. E.J. Kormondy. Ekologijos sąvokos. 1992