Aušra (referatas)
Bado metu žmogus kalba apie duoną, o sutemose – apie aušrą. Tas pats ir su tauta – ji sutemose ilgisi aušros ir apie ją kalba. Kai lenkijos lietuviai atsidūrė sutemose po antrojo didžiojo karo, savo laikraštį pavadino “Aušra”. Kai sovietų okupuotoje Lietuvoje atsirado galimybė pogrindžio spaudai, pasirodė laikraštis “Aušra”. Ir vienu, ir kitu atveju pasirinktas vardas geriausiai išreiškė to meto ir to užmojo nuotaiką.
Istorikai sako, kad “Aušros” laikotarpis tebėra mažai ištirtas, kad ten dar galima būtų rasti Amerikų. Labai galimas dalykas, tačiau šiuo atveju nesame pasiruošę ieškoti Amerikų, o tik pažvelgti į Basanavičiaus “Aušrą” visuomeniniu požiūriu.
Prieš šimtą metų, kai būrelis išeivijos tautiečių planavo leisti laikraštį, tarėsi ir dėl jo vardo. Vieni siūlė vardą “Saulėtekis”, kiti “Žiburys”, “Švitūnė” ir kitus. J. Basanavičius siūlė jį pavadinti vardu “Lietuva”, nes jo tikslas esąs pati Lietuva. Visi tie siūlimai betgi neatrodė visai priimtini. Ir kai J. Šliūpas pasiūlė “Aušros” vardą, visi sutiko, nes jis geriausiai išreiškė ano meto tautos ilgesį.
Lietuvių tauta “Aušros” gimimo metu skendėjo giliose sutemose. Siautėjo carinė rusų okupacija visoje Lietuvoje. Lietuvių spauda (įprastinėm raidėm) uždrausta. Lietuviškos parapijinės mokyklos uždarytos. Vien Žemaitijoje jų buvo apie 150. Ten veikė apie 50 rusiškų mokyklų, bet žemaičiai ir visi kiti jų vengė. Lietuviškų gimnazijų nebuvo. Vienuolių turėtos gimnazijos uždarytos. Vilniaus universitetas taip pat. Parapijų ir kunigų veikla suvaržyta. Rusinimas pilnu tempu vyko per rusiškas mokyklas ir per valdines įstaigas, o lenkinimas – per dvarus ir iš dalies per parapijas. Miestuose mažai kas kalbėjo lietuviškai. Atrodė, kad lietuvių tauta gyveno paskutines dienas, sparčiai artėdama prie mirties slenksčio.
Tokių sutemų metu susibūrė grupelė šviesuolių už lietuvos ribų, sudėjo savo santaupas ir 1883 metais išleido “Aušrą”, užsimojusią gelbėti tautą. Joje bendradarbiavo apie 70 žmonių, tarp jų J.Adomaitis, A.Burba, J.Jablonskis, A.Ratkus ir kt. Kartais kūriniai buvo spausdinami ir be autorių žinios (pavyzdžiui, Antano Baranausko eilės). Aušrininkų darbas nenuėjo veltui- prieš pat panaikinant spaudos draudimą Amerikoje ėjo 8, Mažojoje Lietuvoje- 5, Anglijoje Ir Prancūzijoje- po 1 lietuvišką laikraštį.
Pažymėtina, kad “Aušra” gimė jaunimo širdyse. Redaktorius J.Mikšas buvo tada tiktai 21-rių metų amžiaus, J.Šliūpas – 22, M. Jankus-25, Maironis-Mačiulis-21, J.Basanavičius-32 ir t.t. Apie jaunuosius aušrininkus telkėsi ir vyresnių, bet pagrindinę naštą pasiėmė jaunimas. Jis prasiveržė viešumon su dideliu idealistiniu užsidegimu, bet savo pastangas vertino kukliai.
Sklido “Aušra” nereguliariai iš Ragainės paskui iš Tilžės atskirais sąsiuviniais, kartais sudėdama du-tris numerius į vieną sąsiuvinį. Per trejus metus ir keturis mėnesius(1883-1886) išėjo 40 numerių 29-se sąsiuviniuose. Prenumeratorių skaičius pradžioje buvo tik 69, vėliau siekė iki 300. Buvo spausdinama 1000 egzempliorių, kurie įvairiais keliais keliavo Lietuvon.
Dalis egzempliorių buvo siunčiama uždaruose laiškiniuose vokuose, kita dalis eidavo per slaptus knygnešius. Lietuvoje buvo sudarytos net spaudos platinimo draugijos, kurios turėjo ištisus platinimo tinklus. Iš tokių draugijų yra žinoma “Lietuvių motinėlė”, Garšių kaimo bendrovė (Panevėžio apskr.), kun. Sidaravičiaus knygnešių tinklas. Pastaruoju “Aušra” mažai tesinaudojo dėl atsiradusios kunigų opozicijos.
Per pus ketvirtų metų “Aušros” įtaka Lietuvoje išaugo į reikšmingą sąjūdį. Net ir tada, kai “Aušra” nustojo švietusi, pažadintas sąjūdis platėjo ir vietoj “Aušros” atsirado kiti laikraščiai – “Šviesa”,”Apžvalga”, “Varpas”, “Tėvynės Sargas” ir kt. Jie tęsė “Aušros” misiją.
“Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi susikurti sau ateitį. Daug dėmesio kreipdama į praeitį, “Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat ji kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet daug kuo pranašesnė. Kalbėdama apie dabarties laikus, “Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, paliesdavo taip pat visuomeninius ir ekonominius lietuvių reikalus, įdėdavo liaudžiai skiriamų mokslo žinių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus ir t.t.
“Aušra’ neturėjo aiškios ateities programos, politinių klausimų nesvarstė; ji teikinosi tik stiprindama lietuvius tautiškai ir kultūriškai. Didžiausias jos tikslas buvo taip išauklėti lietuvius, kad jie visada ir visur jaustųsi lietuviai, kad galėtų laisvai dirbti, gautų spaudos laisvę, kad lietuvių kalba būtų įsileista į mokyklas, į valdžios įstaigas ir kad ji nebūtų išstumiama iš bažnyčios. Apskritai ji stengėsi nepulti labai ne į rusų valdžios, nei sulenkėjusių kunigų nei dvarininkų, tikėdamasi, kad lengviau pasieks savo teisėtus reikalavimus, jei visų tų pajėgų nenustatys prieš save. Bet tuo būdu “Aušra” nepalenkė į savo pusę nei vienų nei kitų: rusai tiek į ją, tiek į visą slaptąją spaudą žiūrėjo, kaip į vokiečių darbą prieš rusus, o sulenkėjusi bajorija, svajodama apie kultūrinę lenkų hegemoniją Lietuvoje, visą lietuvių sąjūdį laikė nusikaltimu “broliškų” tautų vienybei.
“Aušros” paskirtis buvo pažadinti tautą. Dabarties laikraščio paskirtis laisvojo pasaulio kraštuose yra daugiausia komercinė – skleisti žinias už tam tikrą atlyginimą. Kitokia yra lietuvių spauda. Nuo pat “Aušros”laikų ji buvo ir tebėra idėjinė, neskaitant kaikurių išimčių nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuviams spauda yra idėjinis žibintas bei šauklys.Tokia buvo ir Basanavičiaus “Aušra”. Ji atėjo gyveniman ne komercinių tikslų vedama, o didžios idėjos šaukiama.Basanavičiaus “Aušra” žengė esminį žingsnį tautos gyvenime – išėjo su labai ryškia tautine sąmone. Čia glūdi “Aušros” pirmumas – ji prabilo į merdinčią tautą ne tiktai lietuvišku žodžiu, bet ir turiniu.
“Aušra” išėjo su tautine Lietuvos vizija, dedanti pamatuosna savitą kalbą, kultūrą ir valstybę. Senovės Lietuva jai imponavo savo žemių platumu, savo monarchais – karaliais bei kunigaikščiais, savo karine galybe, bet visa tai buvo neatšaukiamai sunykę. Iš senosios Lietuvos liko tik šešėlis,primenantis daugiatautę,daugiakalbę valstybę su maža lietuviškumo doze.
Basanavičius savo prakalboje pirmajame “Aušros” numeryje rašė:
“Per ilgus tuos amžius mūsų gimine teip buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą dywitis reikia, kad tik per wieszpaties malonę joji iki szei dienai dar gywa liko. Senovės gadynėse apgywenus kone dwigubą žemės plotą, ji szendie taip didei wisose szalyse susimažino, jog prilygsta tiktai szeszeliui senosios mūsų Lietuwos”.
Aušrininkams rūpėjo ne plačiažemę Lietuvą atgauti, bet sunykusią tautą atgaivinti. Senovės Lietuva – tai šešėlis,kuriuo negalima grįsti naujosios Lietuvos. Naujojoj vizijoj lietuvių tauta turi pasiekti ne tiktai aukštesnį tautinės sąmonės laipsnį, bet ir politinį savarankiškumą bei lygiateisiškumą. Šį tautos siekį Basanavičius paminėjo jau pirmajame “Aušros” numeryje(prakalboje):”Juk ir mes esame tokiepat žmonės, kaip ir musu kaimynai, ir norime wisomis teisibemis, prigulincziomis wisai žmogystei,lygei su musu kaimynais naudoti”.
Šiam tikslui pasiekti “Aušra” neskelbė revoliucijos, nešaukė savo tautiečių sukilti prieš svetimą priespaudą. Ji kvietė visų pirma šviestis, pabusti, kurti savitą kultūrą ir tuo būdu nutiesti kelius tautos ateitin.