Autoritarinis valdymas Lietuvoje, jo politiniai padariniai
Autoritarinis valdymas Lietuvoje, jo politiniai padariniai
Lietuvos vidaus politinę raidą lėmė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs perversmas. Į valdžią nekonstituciniu būdu atėjo A. Smetona ir A. Voldemaras. 1927 m. buvo paleistas Seimas, atsisakyta 1922 m. Konstitucijos. 1927 m. krikščionių demokratų partija, rėmusi tautininkų atėjimą į valdžią, nesulaukė naujo Seimo rinkimų paskelbimo. Dėl to atsisakė palaikyti tautininkus. Valdžioje liko vieni tautininkai. Politinės partijos: krikščionių demokratų, liaudininkų, socialdemokratų – nebuvo panaikintos, bet jų veikla buvo sustabdyta. Taip Lietuvoje baigėsi partijų ir seimų valdymo laikotarpis.
Po perversmo vėl buvo įvesta karo padėtis, uždraustos profsąjungos, sugriežtinta cenzūra. Siekiant įtikinti Lietuvos gyventojus, kad valstybei grėsė komunistinis perversmas, iš karto buvo suimti penki jų vadovai. Karo lauko teismas nuteisė keturis iš jų mirties bausme. A. Smetona ir A. Voldemaras, sankcionavę sušaudymą, davė suprasti režimą būsiant antidemokratinį, be to, komunistus ir jų šalininkus negalėsiant veikti Lietuvoje legaliai. Diktatūros būtinumą A. Smetona grindė tuo, kad parlamentarizmas kelia šalyje nepastovumą, silpnina valstybės galią viduje. Jis neigiamai žiūrėjo į partijų poveikį visuomenei, kėlė tautos vienybės idėją ir buvo įtikėjęs savo gebėjimu vadovauti Lietuvai ir lietuvių tautai. Taip 1927 m. pavasarį Lietuvoje susiformavo autoritarinis valdymas, klostėsi “tautos vado” režimas. 1928 m. A. Smetona paskelbė naują Lietuvos Konstituciją, kuri dar labiau išplėtė prezidento teises. Jis tapo renkamas ne Seimo, bet specialios rinkėjų kolegijos. Prezidento kadencija – septyneri metai. Prezidentas galėjo paleisti Seimą, vienvaldiškai skelbti potvarkius ir net įsakymus. Tačiau pagal šią Konstituciją Seimas buvo išrinktas tik 1936 m.
Kadangi ministras pirmininkas A. Voldemaras stengėsi valdyti kraštą vienas, nesitardamas su prezidentu, 1929 m. rugsėjo 19 d. buvo atleistas iš ministro pirmininko pareigų. Naują vyriausybę sudarė ir jai vadovavo J. Tūbelis.
1931 m. pagal 1928 m. Konstituciją vyko prezidento rinkimai. Nuo kiekvieno 20 tūkst. gyventojų buvo išrinkta po vieną “tautos atstovą” (iš viso 118). Prezidentu vėl tapo A. Smetona. Opozicinės partijos negalėjo dalyvauti rinkimuose, todėl A. Smetona varžovo neturėjo.
1936 m. pradėta ruoštis naujiems prezidento rinkimams. 1936 m. buvo paskelbtas naujas rinkimų {statymas, pagal kurį kandidatus į Seimą siūlė miestų ir apskričių tarybos. Buvo paskelbtas naujas Draugijų įstatymas, suvaržęs draugijų veikimo laisvę. Vidaus reikalų ministras generolas J. Čaplikas panaikino krikščionių demokratų partiją, socialdemokratų partiją, Valstiečių liaudininkų sąjungą, Ūkininkų vienybę. Liko tik lietuvių tautininkų sąjunga, kuri rėmė A. Smetoną ir jo vyriausybę.
Išrinktas Seimas nerodė iniciatyvos, buvo klusnus, jam diktavo prezidentas. Seimo galia buvo nedidelė, nes prezidentas turėjo daugiau teisių nei tautos renkamas Seimas. Tokią padėtį galutinai įteisino 1938 m. Lietuvos Konstitucija. Ji numatė, kad prezidentas yra visiškai nepriklausomas nuo Seimo, jis gali būti kiekvieną kartą vėl išrinktas. Seimo priimti įstatymai negaliojo, kol jų nepatvirtindavo prezidentas. Šioje Konstitucijoje net nebuvo paminėta, kad Lietuva yra demokratinė Respublika, kaip tai buvo padaryta 1922 m. Konstitucijoje.
Autoritarinis režimas, demokratijos principų pažeidimai kaitino politinę atmosferą, silpnino Lietuvą iš vidaus. Taigi politinė padėtis krašte buvo netvirta.
Susiję įrašai:
- Lietuvos valstybės atkūrimas ir raida
- Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m.
- Komunistų ir nacių okupacijos Lietuvoje
- Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratijos raida
- Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomą valstybę