Baudžiamoji atsakomybė
Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės pagrindimą yra naudojamos 2 filosofinės pozicijos. T.y. nusikalstamo elgesio priežastys:
1. Indeterminizmas (valios laisvė) – čia manoma, kad žmogus visuomet yra laisvas pasirinkimo variantuose, todėl visada turi atsakyti už tuos savo veiksmus.
2. Determinizmas – žmogaus elgesys priklauso nuo daugelio aplinkybių. todėl smerkti reikia jas, o ne žmogų. Žiūrima ne į nusikaltimo pasmerkimą, o į jo pavojingumą visuomenei.
Baudžiamoji atsakomybė – tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Jai būdingos griežčiausios valstybės prievartos priemonės, kurias taiko teismai (laisvės atėmimas, pataisos darbai ir kt.).
Pagal tai, kas atsako, kam atsako, už ką atsako – galime suprasti baudžiamosios atsakomybės prasmę. Šie klausimai atspindi tik išorinius baudžiamosios atsakomybės bruožus. Pagal pirmą klausimą, t.y. kas atsako, galime sakyti, kad tai asmuo, kuris yra nusikaltęs, sulaukęs atitinkamo amžiaus, ir kuris yra pakaltinamas. Taigi baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti tik žmonės, o ne daiktai, gyvūnai ar kita, kaip yra minima mūsų istorijoje.
Kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? Už visus neteisėtus veiksmus asmuo atsako valstybei ir visuomenei.
Kalbant apie tai, už ką atsako, galime sakyti, jog asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai padaro veiką, kuri pagal valstybės įstatymus laikoma nusikaltimu.
Apibendrinant baudžiamąją atsakomybę, galima sakyti, kad jos esmė yra ta, kad valstybė teismo pagalba pasmerkia asmenį, padariusį nusikaltimą, skiria jam bausmę ir tuo pačiu asmeniui po bausmės atlikimo tam tikrą laiką lieka teisinės pasekmės (teistumas). Pasmerkimas realiai pasireiškia tuo, kad asmeniui, padariusiam neteisėtą elgesį, padaromi suvaržymai. T.y. jis netenka tam tikrų vertybių : laisvės, turto, galimybę užimti tam tikras pareigas bei kita. Tokia atsakomybės prasmė ta, kad asmuo, kuriam padaryti suvaržymai, patiria diskomfortą, neigiamas emocijas. Dėl to turėtų kilti nenoras vėl daryti nusikaltimą. Tačiau tai dalį asmenų neveikia, nors valstybė neturi kito kelio tai užkirsti (pvz., kai žmogus pastoviai nusikalsta ir jo neveikia pasmerkimas) . Bet kita dalis visuomenės, kuri nenusikalsta, matydama kaip pagal baudžiamąją atsakomybę baudžiami nusikaltėliai, bijos nusikalsti.
Taigi savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimą. Valstybės įgaliotos institucijos įgyvendina baudžiamąją atsakomybę prievartos tvarka, neatsižvelgiant į norą asmens, padariusio nusikaltimą. Tačiau ši atsakomybė turi būti taikoma būtent individualiai, atsižvelgiant į jo nusikaltimo sunkumą. T.y. kad kiekvienam teisiamajam nustatoma neigiamų pasekmių apimtis ir iš to išplaukiantys teisių apribojimai (asmeninio ar turtinio pobūdžio).
Baudžiamoji atsakomybė veikia kaltinamąjį ne tik išoriškai, bet ji nukreipta ir į vidinę jo būseną – elgesio reguliavimą. Kaltinamajam daromas poveikis į jo psichiką ir sąmonę. Taip bandoma pakeisti jo valios savybes ir intelektą tam, kad daugiau jis nedarytų naujų nusikaltimų. Tuo pačiu, nustačius kaltinamajam apribojimus, keičiasi jo teisių ir pareigų santykis. Realizuojant baudžiamąją atsakomybę, nustatomos papildomos pareigos, o teisių atžvilgiu atsiranda suvaržymai.
Tačiau kaltininkui nėra atimamos visos teisės, išskyrus mirties bausmę, kai asmeniui atimama gyvybė. Kaltininkas ir toliau lieka savo valstybės pilietis su pagrindinėmis teisėmis, tačiau, atėmus jam laisvę, kai kurių teisių įgyvendinimas yra apsunkintas (pvz., nuteistasis negali atstovauti teisme).
Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant ir nepaskiriant bausmę (pvz., kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius).
Baudžiamosios atsakomybės pagrindus nustato Lietuvos baudžiamojo kodekso specialusis 3 str. Šiame straipsnyje įtvirtinta tai, kad “Asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, t.y. tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką.
Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu šios veikos padarymo metu galima buvo iš jo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio.
Niekas negali 2 kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą. Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, taip pat negali būti nuteistas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu pagal įstatymą.” Taigi veikos baudžiamumas atsiranda tik tada, kai ji buvo nustatyta įsigaliojusio įstatymo. Taip pat veika baudžiama, kai ji turi nusikaltimo požymius ir yra asmuo kaltas nusikaltimo padarymu..
Sekantis požymis parodo, kad veikos baudžiamumas atsiranda, tad, kai asmuo galėjo vykdyti teisėtus įstatymo reikalavimus, bet to nepadarė. Be to šiame straipsnyje nurodomas draudimas bausti už tą pačią veiką du kartus, bei teismo išimtinė teisė nubausti asmenį, kaltą nusikaltimo padarymu.
Šios pagrindinės nuostatos parodo, kas yra patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. “Tai yra asmens kaltai padarytas nusikaltimas”. (Jeigu jis atitinka visus BK specialiosios dalies straipsnius).
Baudžiamojoje atsakomybėje nusikaltimo sudėtis yra esminis dalykas sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Visi nusikaltimo sudėties požymiai yra nurodyti BK specialiosios dalies normose. Nusikaltimo sudėtis būdinga visų rūšių nusikaltimams. “Taigi baudžiamosios teisės teorija objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina veiką kaip nusikaltimą, visumą vadina nusikaltimo sudėtimi”.
Baudžiamoji atsakomybė yra susijusi su tuo, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui taikomos įstatymo numatytos sankcijos (laisvės atėmimas, bauda ir kt.).
Baudžiamoji atsakomybė – tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Jos esmė – asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu, bei kažkokių apribojimų taikymas. Savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybinės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikaltimo elgesio pasmerkimą.
LR Baudžiamasis kodeksas. Vilnius 1997, psl.13.
Baudžiamoji teisė, Vilnius 1996 m., “Eugimas”, psl. 63.