Bendroji filosofijos problematika
Filosofijos terminas yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: filo ir sophia. Pirmasis jų reiškia mylėti, antrasis – išmintis. Taigi filosofija yra išminties meilė arba meilė išminčiai. Kaip sakė Platonas, filosofas yra tarp išminčiaus ir kvailio, nes pirmasis jau yra išmintingas, o antrajam išminties nereikia. Todėl filosofinė būsena yra nuolat siekianti, siekianti klausti, suprasti, paaiškinti supantį pasaulį. Filosofas nėra patenkintas nė vienu atsakymu – jis nuolat ieško ir stengiasi suvokti viską pilnai. Taigi, filosofija yra nuolatinis ir begalinis klausinėjimas, nes kiekvienas atsakymas suponuoja kitą klausimą. Tokia klausimų-atsakymų grandinė ir atspindi filosofijos struktūrą. Antra vertus, filosofija yra daugelio mokslų teorinis pagrindas, kuris yra išimtinai Vakarų kultūros fenomenas. Indų, kiniečių, japonų filosofija yra susietos su religija ar etinėm normom, gyvenimiškais pamokymais, bet ne su mokslu. Tik Vakarų filosofija gali būti vadinama teoriniu mokslų pagrindu.
Filosofija yra skirstoma į:
Teorinę filosofiją, kurią sudaro:
Epistemologija (pažinimo teorija)
Mokslo filosofija (matematikos, fizikos ir t. t. filosofija)
Metafizika
Religijos filosofija
Logika
Kalbos filosofija Praktinę filosofiją:
Estetika Etika
Politikos filosofija (iš dalies čia būtų ir Socialinė filosofija) Teisės filosofija
Kaip epistemologines doktrinas galime išskirti Empirizmą ir Racionalizmą. Pirmasis teigia, kad visas žmogiškasis pažinimas ateina per pojūčius. Žmogus gimsta tabula rasa ir pojūčiai jame surašo visą informaciją. Tokiai pozicijai atstovauja John’as Locke’as, David’as Hume’as ir kt..
Racionalizmas teigia, kad žmogui yra būdingos įgimtos pirminės idėjos, tokios kaip būties, dievo ir pan. Atstovai: Rene Descartes, Gottfried’as Wilhelm’as Leibniz’as ir kt.
Metafizika – taip buvo pavadinti Aristotelio darbai, sekę po Fizikos. Metafizika yra Būties teorija. Ji nagrinėja tokias temas, kaip Būtis, priežastingumas, laikas ir erdvė (per tai siejasi su mokslo filosofija), monizmas ir pliuralizmas, dievas (per tai siejasi su religijos filosofija).
Logika yra deduktyvi – iš bendrų sąvokų išvedamos atskiros. Pvz.: Visos varnos yra juodos, ergo varna gyvenanti šiame medyje yra juoda. Induktyvi – iš atskirų sąvokų yra daroma bendra išvada: pirma gulbė yra balta, antra yra balta, 3 – balta, 50 – balta, 1023 – balta, reiškia visos gulbės yra baltos. Logika būna: teiginių, predikatų, modalinė, formalioji, ir t. t. Su logika yra susijusi ir matematikos bei kalbos filosofijos. Kalbos filosofijoje yra stengiamasi sukurti logiškai pagrįstą ir teisingą kalbą.
Estetika yra grožio teorija. Pirmasis estetikos terminą įvedė Aleksandr’as Gotlieb’as Baumgarten’as. Estetikoje yra nagrinėjami įvairūs meno, grožio, meno suvokimo, meno prigimties klausimai. Estetika siejasi ir su etika. Dar senovės graikai turėjo kalokagatijos terminą, reiškiantį grožio ir gėrio sąsają. Graikų filosofų idealas buvo geras ir gražus (pirmiausia savo vidumi) žmogus.
Praktinė filosofija nagrinėja kasdieniame gyvenime (praktikoje) taikomus dalykus. Taip etika gali būti verslo, medicinos, bioetika ir pan. Čia nagrinėjami elgesio klausimai – tarkime, kodėl reikia elgtis gerai, o ne blogai, kokios yra elgesio motyvacijos, kokia yra vertybių sistema, kokia yra moralės prigimtis ir pan. Etika glaudžiai siejasi ir su teisės filosofija bei politikos filosofija, kurios nagrinėja teisines ir politines santvarkas bei normas. Dauguma teisinių normų atsirado iš etinių imperatyvų, tokių kaip nevok, nemeluok, nežudyk ir pan.
Čia yra tik bendros filosofinės gairės, be jų esama įvairių filosofinių krypčių: egzistencializmas, fenomenologija, pragmatizmas, post-struktūralizmas, postmodernizmas ir pan., vienaip ar kitaip susietų tarpusavyje, ar prieštaraujančių viena kitai.
[J. Čiurlionis, "Filosofija" 4-5 psl.]