Bendržichas Smetana (1824-1884)
Čekų nacionalinės mokyklos atstovas. XVIIIa. Čekiją jau vadino “Europos konservatorija”, nes iš jos į kitas šalis atvykdavo gerai paruošti orkestro muzikantai.
Biografija: gimė aludario šeimoje. 4m. pradėjo groti smuiku, 6m. viešai koncertavo kaip pianistas. 8m. sukūrė pirmąjį kūrinį. Baigęs gimnaziją atvyko į Prahą ir mokėsi privačioje konservatorijos lygio mokykloje. Ją baigęs koncertavo kaip pianistas, pradėjo pedagoginę bei muzikos kritiko veiklą, dirigavo. Didelę reikšmę jo kūrybai turėjo pažintis su R.Šumanu ir F.Listu. Persekiojamas už pažangią veiklą išvyko į Švediją, ten gyveno 5m. Grįžęs į tėvynę dirbo nacionalinio operos teatro dirigentu. 1874m. jis susirgo nervų liga ir apkurto, negalėdamas koncertuoti pasiventė vien kūrybai.
Kūrybos apžvalga. 8 operos sudaro svarbiausią kūrybos dalį. Gausesni skaičiumi tik simfoniniai kūriniai ir fortepijoninės pjesės, tačiau operose ryškiausiai atsiskleidė kompozitoriaus talentas. Geriausios operos “Parduotoji nuotaka”, “Brandenburgiečiai Čekijoje”, “Daliboras”, “Libušė”. Visos, išskyrus pirmąją, yra istorinės, herojinės, pasakojančios apie Čekijos praeitį ir kovas su priešais. Ši tema aktuali ir XIXa., kai čekai kovojo dėl nepriklausomybės.
“Parduotoji nuotaka”- populiariausia Smetanos opera. Tai komiška opera. Tą pabrėžia linksma, gyva muzika, grindžiama polkos ritmu. Nors kompozitorius liaudies melodijų beveik nenaudoja jo paties muzika labai artima folklorui. Muzika labai paprasta, kartu išraiškinga ir lengvai įsimenama. Šie bruožai būdingi ir “Parduotąjai nuotakai” ir Smetanos kūrybai apskritai.
“Mano tėvynė”- vienas žymiausių Smetanos simfoninis veikalas- 6 simfoninių poemų ciklas. Čia Čekijos gamtos vaizdai, praeitis, kovos su priešais. Populiariausia simfoninė poema “Vltava” kurios turinį atskleidžia kompozitoriaus nurodyta programa “Du upeliai bėgo per vėsias Šumavos girias ir susilieja davė pradžią Vltavai. Ji teka per miškus, kuriuose girdėti medžioto jų ragų aidai, per laukus, kurie atneša turtingą derlių. Jos krantus pasiekia linksmų kaimiškų vestuvių garsai. Mėnesienoje ant jos bangų supasi undinės, dainuodamos stebuklingas dainas, kurių klauso senų pilių griuvėsiai, menantys buvusią šlovę ir žygdarbius. Tekėdama per siaurus Sviatojanų slenksčius Vltava šniokščia ir veržiasi per iš krantų, o ties gražuole Praha, prie senojo Višėhrado, ji išsilieja plačiausiai. Tik čia pastebimas jos visas grožis ir didybė”.