B.Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”. Kūrinio analizė
Bronius Radzevičius (1940 – 1980), išleidźs romano “Priešaušrio vieškelių” 1 dalį 1979 m., pasakė: “Savo pirmąjį romaną parašiau iš meilės. Žmogų svarbiausia ne teisti, o reikia pačiam bandyti atsidurti jo kailyje…”. Romano tematika daugiasluoksnė: rašytojas pradeda pasakoti apie užpelkių kaimą, vėliau vis ryškiau gyvinama Daukinčių giminės, kronika kuri įjungiama į pagrindinę romano temą – vieno giminės atstovo, Juozo Daukinčio, dvasinio brendimo istoriją. Šios trys temos glaudžiai susijusios: kaimas, jo žmonės, gamta sukūrė J.Daukintį, davė jam egzistencinius pagrindus. Suprasti tą pasaulį- vadinasi, suprasti herojaus pradžių pradžią… Romanas prasideda sakiniu: “Seniau šis kaimas vadinosi Užpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebėra: per jį perėjo laikas (politinė kova, trėmimai, kolūkiai), ir tai lemtingai atsiliepė pagrindinio romano herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirčiai. Antroji tematinė romano gija – Daukinčių giminės kronika: jis neplėtoja individualizuotų charakterių, o kuria bendrą lietuvio – žemės vaiko paveikslą. Autorius apmąsto, koks tas mūsų valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimės, kaip Vizgirda įsiklauso į gamtą, kaip klosto savo buvusį, o dabar kolūkyje nuvarytą arklį, kaip su skausmu puola traktorių, nutrynusį visas jo žemės ribas. Šis žmogus netekęs žemės – atramos po kojomis, nebežino, ko nusitverti: dingsta natūralus žemdirbio gyvenimo ritmas, nerimą bando slopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraščiuose nėra nė lašo tiesos. Kitokia ūkininko Konstantino siela: šis žmogus sukaupęs didelę gyvenimo patirtį, išmintingas ir teisingas. Jo išmintis paprasta ir natūrali, kartu graži ir vertinga. Didžiausią nusistebėjimą Konstantinui kelia laikas, jo tėkmė, todėl jis stebi mažiausius laiko pokyčių ženklas. Konstantinas, kaip žemdirbys, kažko laukia, sėja ir pjūtis – gražiausi darbai. Autoriaus nuomone, ūkininku gimstama, ir jo dvasinis ir materialinis pasaulis palaiko tautos gyvastį. Labiausiai žudantį poveikį nauja sistema padarė Kazimierui, kuris, tapęs brigadininku, gavo gerą dirvą intrigoms, norui pirmauti, valdyti. Iš vyresniųjų Daukinčių ypač daug dėmesio skiriama Kristupui, Juozo tėvui.. Su Kristupo vidiniais polėkiais užslėpta vieškelio metafora: “visas jo gyvenimas ėjo vieškeliu”. Kristupas mokėjo gražiai dainuoti, jo akį traukia žvaigždėtas: jis klajūnas, atitrūkęs nuo giminės, maištingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasi absoliučios harmonijos, teisybės, grožio ir gėrio principais: siekia suprasti kitą žmogų, krikščioniškai myli artimą, brangina asmenybės laisvę. Tai jis stengiasi perduoti savo sūnui Juozukui. Koks jis, Juozas Daukintis? Jau vaikystėje Juozukas jautė savo išskirtinumą, būsimą šlovę, bet ir artumą savo giminei. Mokykla atveria jam langą į pasaulio pažinimą: gyvybės ir mirties paslaptis, baimės ir smalsumo jausmus. Dar daugiau klausimų iškyla, kai pats save Juozas suvokia kaip tos gyvybės sąmoningą apraišką. Kur nukreipti norų, jausmų, minčių energiją? Pirmas noras – įveikti nepilnavertiškumą (vaikystėje atstumtas, pamotės nemylimas našlaitis). Bet iš vienišumo jis taip ir nepajėgs išsivaizduoti. Turtinga literatūra ugdo kūrybingo jaunuolio vaizduotę, formuoja būsimą asmenybę. Taip įeinama į savo ir kitų tautų istoriją, kultūrą. Juozas pajunta kas yra kūrėjas, nemirtingumas. O čia pat – banali ir lėkšta tikrovė. Nuo devintos klasės Juozas ima rašyti dienoraštį – taip budo talentas, įveikdamas nepasitikėjimą. Juozas įlieja save į amžinąjį laiko tekėjimą, pasijunta istorijos dalimi – taip gimsta istorinė savimonė. Jaunystėje svarbus ir gyvenimo tikslo klausimas. Jis suvokia, jog kiekvieno paskirtis didelė ir svarbi, jog reikia siekti altruizmo, gerumo, atlaidumo. “Reikia prasibrauti prie kažko, kas išvaduoja, ką tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?”. Juozas mano, kad kiekvieno paskirtis didelė ir svarbi. Jis nuolat ginčijasi su savo antipodu Albinu Maldoniu, kuriam svarbu tik jo tikslai ir pateisinančios priemonės. Matome ir iliuzinį šviesos rytojų, dėl kurio visi kviečiami kovoti. Todėl Juozas atsako: “Gyvenimas pats sau tikslas yra”. Juozas viską nori suprasti, patirti. Nėra jėgos, idėjos, kuri iš karto jį patenkintų. Juozas palieka tėviškę ir išeina ieškoti savo kelio, įpareigotas ne tik savo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka: “Slenksčio juodumas, kauko akmuo prie slenksčio – visa čia šnekėjo, liepė jam nenusileisti, priešintis eiti savo keliu. Būti, išlikti, būti. Pasišnekėti su jais, už juos. Visa čia jį kvietė į tolumas, kėlė aukštyn, viliojo bedugnėmis”. Ar tesės tą įpareigojimą Juozas Daukintis? Atsakymas, kurį rašytojas duoda antrame romano tome, nevienareikšmis. Herojaus išėjimas iš kaimo į miestą yra lemtingas. Mieste jis pasijunta atsitiktinis ir benamis; visumos pojūtis prarastas, pasaulis atrodo išskydęs, chaotiškas, be vienijančio centro. Daukintis nepajėgia užmegzti harmoningų ryšių su deformuota realybe, neranda pusiausvyros ir savyje. Tai jo tragedija. Tačiau jis kūrėjas, sugebėjęs išsakyti visuotinai reikšmingą patirtį, atlikti egzistencinę užduotį.
Susiję įrašai: