Bronius Krivickas “Rudenio lygumose”
Ir jis nuėjo eisena ritminga Per auksu žibančius laukus. Tačiau Betolstant skraistei jo spalvingai Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.
Man rodės: iš kraštų šiaurinių Ateina šiton lygumon žiema Paviršium ežerų stiklinių – Kaip krištolo grindim – gracingai šokdama.
Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės, Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu. Ir švaistos snaigės. Ir žėruoja ynys Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.
Atsiaučia ji, – ir žvilgsnis jos ledinis, – Pasiuntinė Mirties šalies. Bet plyš ant ežerų jos tiltai krištoliniai Ir upės laisvėn pasilies.
Pavasarį su kvepiančiais vainikais Aš po žiemos ateinantį jaučiu: Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapnioj žolėj jo žingsniai tykūs, Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.
Paskui matau aš Vasaros grįžimą: Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai, Laukuos prasideda tylus brendimas, Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.
O Vasara, stebėdama gamtos nokimą, Sustingus ilsis laukuose brunetė ir nuoga. Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima, Jinai pasikelia staiga.
Ir tardama “sudiev” liūdnai ranka pamoja,
Ir traukia į pietus tolyn.
Nes blizga rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,
Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.