D. Cesevičius
D. Cesevičius gimė 1902 m. lapkričio 13 d. Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Dabšionių kaime.1924 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 19241928 m. studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir pedagogikos skyriuje. Būdamas studentu, jis aprašė pirmosios Lietuvoje ekonominės konferencijos eigą ir nurodė, kad iš kelių šimtų konferencijos dalyvių tik Universiteto ir Žemės ūkio akademijos atstovai ir patys aukštieji ūkinių organizacijų vadovai tesugebėję analizuoti ir suprasti ūkinius reiškinius. Kiti sėdėję ir tylėję. Ta proga D. Cesevičius rašė, kad jeigu kitose šalyse nusiskundžiama ekonominiu diletanizmu, tai apie Lietuvą nėra ko ir kalbėti. Čia ypač trūksta teoriškai ir praktiškai pasiruošusių ekonominio gyvenimo žinovų. Daug kam atrodo, kad ekonominis gyvenimas esąs gana aiškus ir paprastas, todėl specialausekonominio išsimokslinimo visai nereikią. “Tuo tarpu ekonominis gyvenimas yra labai vilingas: viskas čia, rodos, dedasi kasdieniniame gyvenime, viskas čia atrodo paprasta – kasdieniška ir aišku, o iš tikrųjų, galbūt nėra kitos tokios susipynusios visuomeninio gyvenimo srities, kaip ekonomika. Todėl ekonominio gyvenimo tvarkymas bei svarstymas reikalauja ypatingo pasiruošimo ir ypatingo galvojimo” (9, 405).
Pats D. Cesevičius, dirbdamas “Lietuvio” ir “Lietuvos aido” laikraščių redakcijose, susidomėjo ekonominiais dalykais ir 1928 m., nebaigęs filosofinių ir pedagoginių studijų Kauno universitete, išvyko studijuoti į Vokietiją. Čia 1932 m. baigė Kelno universiteto Ekonominių ir socialinių mokslų fakultetą, tapdamas diplomuotu ekonomistu. Dar po metų už disertaciją apie Lietuvos finansus jam buvo suteiktas ekonominių valstybės mokslų daktaro laipsnis. Grįžęs į Lietuvą, 1933 m. rudenį paskirtas asistentu Ekonominės politikos katedroje (Kauno universitete), o po dviejų metų, apgynęs habilitacinį darbą, pakeltas privatdocentu toje pat katedroje.
A. Smetona ir kiti tautininkai, neturėdami specialaus ekonominio išsimokslinimo, ekonominės teorijos klausimų savo publikacijose beveik nelietė, daugiausia pasitenkindami socialiniais politiniais samprotavimais. D. Cesevičius pasižymėjo tuo, kad savo straipsniose tautininkų “Vaire” ir ekonomistų draugijos leistoje “Ekonomikoje” nagrinėjo teorinius klausimus. Ne veltui buvo baigęs aukštuosius ekonominius mokslus užsienyje. Šie jo staipsniai turėjo nemažos įtakos formuojant tautininkų ideologiją ketvirtajame dešimtmetyje.
Jau antraisiais studijų Vokietijoje metais D. Cesevičius parašė straipsnį “Kapitalizmo problema” (10). Jame kėlė tarpukariu įvairių pažiūrų autorių plačiai svarstytą klausimą, būtent: ar kapitalistinė visuomenės santvarka gali ateiti prie kapitalizmo? Norėdamas išdėstyti savo požiūrį šiuo klausimu, D. Cesevičius nurodė, kad pirmiausia reikėtų nustatyti, kas yra kapitalizmas.
D. Cesevičiui geriausiai buvo žinoma vokiečių literatūra, jų autoriai. Vienas iš jų V. Zombartas (W. Sombart) kapitalizmo esme laikė pelno siekimo dvasią ir ekonominį racionalizmą. D. Cesevičiaus toks kapitalizmo apibūdinimas nepatenkino, nes juo daugiausia buvo akcentuojamas psichologinis momentas. D. Cesevičiui priimtinesnis buvo, kaip jis sakė, realistinis kapitalizmo supratimas. Tokį kapitalizmo supratimą, jo nuomone, pateikęs prof. K. Kumpmanas (K. Kumpmann) savo veikale “Kapitalizmas ir socializmas”, išleistame 1929 m. K. Kumpmano mintims D. Cesevičius visiškai pritarė. Sekdamas juo, kapitalizmo sampratą siejo su kitomis trimis sąvokomis: visuomenės ūkio pobūdžiu, visuomenės ūkio santvarka ir visuomenės ūkio sistema.
Visuomenės ūkio pobūdis, tai “ūkinimkavimo būdas, kuris natūraliai išauga iš paties visuomenės ūkio reikalų be jokio kokios nors viešosios jėgos ar visuomenės instancijos aktinio įsikišimo” (10, 212). Naujasis visuomenės ūkio pobūdis susiformavęs maždaug prieš šimtą metų – nuo XVIII iki XIX a. vidurio. Jo būdingi bruožai yra darbo pasidalijimas, mašinų naudojimas ir stambių įmonių ir fabrikų kūrimas. Tai ir esąs kapitalizmas. Kapitalizmą, rašė D. Cesevičius, turi atitikti tam tikra visuomenės ūkio santvarka, kuri atspindi žmonių norą, koks turi būti visuomenės ūkis. Nuo XVIII a. vidurio ūkio santvarkai esąs būdingas ekonominis individualizmas, kuris remiasi liberalizmu ir ekonomizmu. O tai savo ruožtu yra ūkio laisvės ir kuo didesnio jo efektyvumo principai.
Ūkio santvarka glaudžiai sąveikaujanti su ūkio pobūdžiu vienas kitą veikdami, ir kaip to sąveikavimo rezultatas susidaranti visuomenės ūkio sistema. Nuo pat kapitalizmo pradžios susiklosčiusi sistema galinti būti pavadinta individualiu kapitalizmu. Tokia ji buvusi maždaug iki 1870 m., kai pradėjusios rodytis kitimo tendencijos. Todėl ypač aktualus ir esąs klausimas, kaip toliau keisis kapitalistinė visuomenės ūkio sistema.
Nuo XIX a. vidurio šiuo klausimu buvusi paskelbta jau ne viena pranašyste, bet nė viena dar neišsipildžiusi. K. Marksas buvęs ne koks nors utopininkas, o “didelis mokslininkas”, bet ar pildosi jo pranašavimai? Ne. Nors kapitalas koncentruojasi, bet smulkių įmonių ne mažėja, o daugėja, darbininkų padėtis ne blogėja, o gerėja ir kt. Netgi Rusijoje bolševikai “ekonomiško gyvenimo dėsnių” buvę priversti padaryti kapitalizmui žymių nuolaidų: ir pinigus panaikinti buvę atsisakyta, ir privatinė nuosavybė, nors ribotu mastu, bet buvusi leista, ir pan. Todėl, pasak A. Vėberio (Adolf Weber), reikia kalbėti ne apie kapitalizmo, o apie socializmo pabaigą. Kiti autoriai karteliuose ir darbo sąjungose matą kažką nepaprasto ir todėl “pranašauja naują visuomenės ūkio pobūdį, priešingą kapitalizmui ir konkurencijai” (11, 299).
Idėja apie kapitalizmo (individualizmo) ir socializmo (suvisuomenėjimo) savybių sintezę nebuvo nauja. Ji pradėta kelti Vokietijoje jau XIX a. pabaigoje. Vėliau ji buvo plėtojama. K. Kumpmano skelbta socialkapitalizmo koncepcija yra, galima sakyti, pradinė neoliberalinės socialinio rinkos ūkio koncepcijos formuluotė. Ši koncepcija pradiniu ir vėliau išbaigtesniu pavidalu buvo D. Cesevičiaus pažiūrų pagrindas. Ja jis vadovavosi teoriškai svarstydamas apskritai visuomenės raidą, ją taikė ir Lietuvos atžvilgiu.
Aptartame straipsnyje D. Cesevičius gvildeno abstraktesnius teorinius klausimus. Tačiau jame išdėstyta koncepcija, kuri, kaip sakyta, sudarė jo pažiūrų pagrindą, jis vadovavosi ir kituose savo straipsniuose ir rankraštiniuose darbuose. Neviename iš jų jis pratęsė kapitalizmo problemos nagrinėjimą. Šiuo atžvilgių reikšmingas yra straipsnis “Ginčas dėl “laissez-faire”, spausdintas per kelis “Vairo” numerius. Jame autorius aptarė liberalizmo likimą. “Vairo” redakcija, skelbdama jį, rado reikalinga pačioje pradžioje padaryti prierašą, kad ji ne visais atvejais galinti pritarti autoriaus optimizmui kapitalizmo, vadinasi, ir liberalizmo atžvilgiu. Tai rodo, kad D. Cesevičius nebuvo linkęs propaguoti tautininkų nuostatų, o dėstė savo požiūrį, kokį buvo susidaręs skaitydamas vokiečių literatūrą.
Liberalizmas D. Cesevičių domino ne tuo, “kaip jis gali pasireikšti visose kultūros šakose”, bet ekonomine prasme, kaip “ekonominės politikos sistema”.
D. Cesevičius rašė, kad perėjimas į liberalizmą ypač sunkiomis formomis pasireiškę Anglijoje: mašinos naikino amatus, fabrikuose buvo naudojamas moterų ir vaikų darbas it kt. Bet ne visur toks skaudus pereinamas tarpsnis buvęs. K. Marksas pasirėmęs būtent Anglijos pavyzdžiu, bet jo kritika tikusi tik pereinamajam tarpsniui. Bet jam pasibaigus, K. Markso ir kitų panašios teorijos nustojusios savo aktualumo, “nes tolimesnė liberalizmo įsigalėjimo eiga nebepatvirtino tų išvedžiojimų, kokius Marksas padarė, stebėdamas Anglijos darbininkų gyvenimą pačiu nelaimingiausiu metu” (11, 188).
K. Markso mokslas geresnę dirvą radęs Vokietijoje. XIX a. antrojoje pusėje čia prasidėję ekonominiai sunkumai. Imta ieškoti kokio nors kompromiso tarp liberalizmo ir marksizmo. Buvę priimti socialinio draudimo, darbo apsaugos, socialinės higienos ir kitokie įstatymai. Taip nusigręžta nuo liberalizmo, nes valstybė vėl pradėjusi kištis į ekonominį gyvenimą.