Darybinė analizė
Darybinės analizės tikslas – analizuoti žodžio, kaip leksikos vieneto, darybą. Darybos požiūriu žodžiai skirstomi į paprastuosius ir darinius. Paprastieji žodžiai įvairius dalykus pavadina tiesiai, nenurodydami jų ryšio su kitu dalyku, pvz.: arti, geras, uoga, vyras ir t.t. Dariniai ne tik pavadina dalyką, bet ir nurodo jo ryšį su kitu dalyku. Darinio forma ir reikšmė visada remiasi kito žodžio forma ir reikšme, pvz.: žodžio artojas „tas, kas aria” reikšmė motyvuota žodžio arti reikšme, uogauti „rinkti uogas” – žodžio uoga, baltinti „daryti baltą” – žodžio baltas reikšme ir forma.
Pirmasis darybinės analizės uždavinys ir yra nustatyti, ar žodis yra paprastas, ar darinys. Dariniu laikomas toks žodis, kuris ir formaliai, ir semantiškai remiasi kitu žodžiu. Vadinasi, norint išsiaiškinti, ar žodis yra darinys, reikia žiūrėti, ar dabartinėje kalboje yra toks žodis, kuris pamatuoja nagrinėjamąjį. Tas žodis, kuriuo remiasi darinys, vadinamas pamatiniu žodžiu. Taigi darybinė analizė turi remtis darinio ir pamatinio žodžio gretinimu. Tarp darinio ir pamatinio žodžio būtinai turi būti dvipusis ryšys: semantinis ir formalus. Darybiškai negali būti gretinami du žodžiai, jei tarp jų reikšmės nėra nieko bendra, pvz.: raginti ir ragas, bandyti ir banda, taip pat jei vieno jų forma nesiremia kito forma, nors semantinis jų ryšys yra visiškai aiškus, pvz.: višta ir gaidys, karvė ir veršiukas.
Tolimesnis darybinės analizės uždavinys – nustatyti darybos kryptį ir būdą, t.y. katras žodis iš katro ir su kokiomis darybos priemonėmis yra padarytas, kokia yra formali darinio struktūra. Daugumos žodžių darybos kryptis yra visiškai aiški, nes darinių kamienas dažniausiai yra sudėtingesnis už pamatinį kamieną. Dėl to abejonių nekelia darybos kryptis tokių žodžių, kurie padaryti su priesagomis ar priešdėliais (gesinti iš gesti, medinis iš medis, pamiškė iš miškas). Kiek sunkiau yra paaiškinti darybos kryptį tų žodžių, kurių formali struktūra nėra sudėtingesnė už pamatinio žodžio struktūrą. Tokiu atveju reikia žiūrėti, katro žodžio reikšmė yra nemotyvuota, o katro motyvuota. Pavyzdžiui, galūnių vediniai gėris ir landa struktūros sudėtingumu visai nesiskiria nuo pamatinių žodžių geras ir lenda. Tačiau semantinė analizė rodo, kad gėris „gerumas” reikšmė priklauso nuo būdvardžio geras, o landa ,,vieta lįsti” – nuo veiksmažodžio lenda.
Kiekvieno darinio kamienas yra dvinaris: į jo sudėtį įeina pamatinis kamienas, t.y. dalis, kuri bendra dariniui ir pamatiniam žodžiui, ir darybos formantas.
Jei darinys remiasi vienu pamatiniu žodžiu, jis yra vadinamas vediniu. Norint vedinyje surasti pamatinį kamieną, reikia nuo jo morfologinio kamieno atmesti tuos darybos elementus, kurie yra prisijungę paskutinio darybos akto metu, pvz., vedinio gesinimas pamatinis kamienas yra gesin-, o vedinio gesinti - ges-. Kaip matyti iš pirmojo pavyzdžio, pamatinis vedinio kamienas nebūtinai turi sutapti su šaknimi, t.y. jis pats gali būti darybiškai skaidomas. Tačiau daugeliai lietuvių kalbos žodžių būdinga remtis paprastaisiais, darybiškai neskaidomais kamienais.
Tokie dariniai, kurie remiasi ne vienu, o dviem ar keliais pamatiniais žodžiais, yra vadinami sudurtiniais žodžiais, arba dūriniais. Dūrinių kamienas yra dvinaris: jį sudaro du pamatiniai kamienai. Kaip ir vedinių, dūrinių pamatiniai kamienai dažniausiai esti darybiškai neskaidomi, pvz.: grėbliakotis, karžygys, baltakaktis.
Formalių darybos priemonių, kuriomis darinys skiriasi nuo pamatinio žodžio, visuma yra vadinama darybos formantu. Vedinių darybos formantais eina darybos afiksai. Pagal tai, su kokiu darybos afiksu sudaryti, vediniai skirstomi į priesagų (artojas, šienauti), priešdėlių (užsienis, perkelti) ir galūnių (kuprius, nuovokus) vedinius. Dažnai vien tik darybos afiksai ir sudaro darybos formantą. Taip esti priešdėlinių veiksmažodžių ir galūnių darybos vardažodžių daryboje. Priesaginių ir priešdėlinių vardažodžių darybos formantas yra sudėtingesnis. Į jo sudėtį, be pagrindinio darybos afikso, įeina ir galūnė. Tačiau galūnė tėra šalutinis šių žodžių darybos rodiklis, reikalaujamas pagrindinės jų darybos priemonės {priesagos ar priešdėlio). Dėl to visas darybos formantas yra vadinamas priesaginiu arba priešdėliniu.
Sudurtiniai žodžiai, kaip žinoma, susideda iš dviejų pamatinių kamienų. Jų darybos formantu yra laikoma galūnė. Daugumos lietuvių kalbos sudurtinių žodžių formantai yra galūnės -ia (vyriškosios giminės) ir -ė (moteriškosios giminės). Jungiamieji dūrinių balsiai darybos formantu nelaikytini, nes jų buvimas ar nebuvimas dažniausiai priklauso nuo pirmuoju sandu einančio kamieno ir neturi jokios įtakos dūrinio darybos reikšmei. Kartais net iš tų pačių dviejų žodžių gali būti sudaryti dūriniai ir su jungiamuoju balsiu, ir be jo (dienoraštis ir dienraštis).
Nustačius, iš kokio žodžio ir su kokiu darybos formantu padarytas darinys, svarbu išsiaiškinti ir jo darybos reikšmę. Darybos reikšmė - tai ne individuali leksinė žodžio reikšmė, priklausanti vienam žodžiui. Bet ji kokybiškai skiriasi ir nuo įvairių grupinių reikšmių, apibendrinančių leksines žodžių reikšmes (pvz., kalbėjimo, slinkties ir kitokie veiksmažodžiai). Darybos reikšmę lemia žodžio struktūra, o tiksliau – pamatinio žodžio leksinės reikšmės ir darybos formanto santykis. Pavyzdžiui, iš veiksmažodžio arti su priesaga -tojas sudaryto vedinio artojas darybos reikšmė yra „tas, kas aria”, daiktavardžio kaltas (iš kalti) - „tai, su kuo kalama”, veiksmažodžio baltėti (iš baltas) - „darytis baltam ar baltesniam”. Darybinė žodžio reikšmė – tai ne darybos formanto reikšmė. Ją formuoja specifinis pamatinio žodžio ir formanto santykis. Ypač svarbu, prie kokios morfologinės klasės pamatinio žodžio yra prisijungęs darybos formantas. Kartais darybinę reikšmę nulemia pamatinio žodžio priklausymas tam tikram semantiniam tipui. Vadinasi, pamatinis žodis – svarbiausias komponentas, formuojantis darybos reikšmę. Tačiau iš to paties pamatinio žodžio gali būti sudaryti dariniai su įvairiais formantais, pvz.: stalelis, stalius, pastalė. Visų šių žodžių darybos reikšmės bus skirtingos, ir jas nulems darybos formantas, tiksliau darybos formanto santykis su pamatiniu žodžiu (stalelis - mažas stalas, stalius - tas, kas daro stalus, pastalė - vieta po stalu).
Žodžio darybos reikšmę suvokti ir apibūdinti padeda transformacijos metodas. Jo taikymo principas yra toks: kiekvienas darinys turi būti pakeičiamas žodžių junginiu, į kurį įeina pamatinis žodis ir žodis arba žodžių junginys, ekvivalentiškas semantiniam pamatinio ir išvestinio žodžio skirtumui. Žodžių junginys, kuriuo pakeičiamas vedinys, turi atitikti tokius reikalavimus: 1) būti gramatiškai taisyklingas, 2) reikšti tą patį, ką ir vedinys (kad vienas kitą galėtų pakeisti ir platesniame kontekste). Pavyzdžiui, vedinys baltėti pakeičiamas junginiu „darytis baltam ar baltesniam”. Toks junginys yra gramatiškai taisyklingas. Jis visiškai gali pakeisti išvestinį veiksmažodį ir didesniame kontekste (plg. Džiūdamos sienos baltėja ir Džiūdamos sienos darosi baltos). Šiame junginyje baltas (pavartotas tam tikra gramatine forma, kurios reikalauja antrasis junginio komponentas) yra pamatinis vedinio žodis, o darytis pakeičia darybos priesagą -ėti. Analogiškai perfrazuojant, galima apibrėžti daugelio darinių reikšmes. Pvz.: mokykla „vieta, kur mokoma(si)”, valgykla „vieta, kur valgoma”; pieštukas „tai, su kuo piešiama”, trintukas „tai, su kuo trinama”; medinis ,,iš medžio padarytas”, geležinis „iš geležies padarytas”; gesinti „daryti, kad gestų”, skandinti „daryti, kad skęstų”. Sudurtiniai žodžiai gali būti transformuoti į žodžių junginį, kurio žodžių santykiai paprastai atitinka santykius tarp sudurtinio žodžio sandų, pvz.: grėbliakotis - grėblio kotas, akmenskaldis - skaldąs akmenis. Vienas sandas apibrėžia, nusako arba valdo kitą.
Puslapiai: 1 2