Draminiai kūriniai
Nėra lyrinio subjekto, pasakotojo, skaitytojas kūrinį suvokia be tarpininkų.
Draminiai kūriniai turi savitą išorinę išvaizdą (veikėjų sąrašas, scenovaizdis, dialogai, monologai, remarkos), bet svarbiausias požymis – dramatiškas veiksmas. Veiksmo pagrindas – konfliktas (išorinis ar vidinis). Veiksmas nekasdieniškas, dramatiškas, lemiantis veikėjų likimus. Veiksmas neatskiriamai susijęs su veikėjais – draminiais charakteriais. Veikėjai gana vienpusiški, jų vidinis gyvenimas labai intensyvus, dinamiškas, veiksmas kondensuotas. Personažus ir įvykius jungia priežastiniai ryšiai. Veikėjas nuolat patenka į tokią padėtį, kai turi pasirinkti sprendimą, kuris jam labai skausmingas. Tokia veikėjo būsena vadinama dramatiška. Dramatizmas reiškia pusiausvyros stoką, kulminacinius lūžius, kritinę situaciją, išgyvenimų sunkumą, įtampą, sukrečiančią būseną… Dramatizmas daugiau ar mažiau būdingas visai literatūrai, bet dramoje jis – lemiantis faktorius. Padėtis be išeities vadinama tragizmu. Veikėjai visa esybe susiję su savo siekiamais tikslais. Tikslo veikėjai negali išsižadėti, neprarasdami patys savęs.
Dramos kūriniai neilgi. Viskas koncentruota, nėra detalių, į trumpą, kondensuotą laiko atkarpą sudedami likimai. Veiksmas nukrypsta į vieną tikslą. Siužetui dramaturgas ieško tokios situacijos, kuri leistų pavaizduoti vientisą veiksmą su visomis pakopomis: ekspozicija (išsidėsto priešingos jėgos) – užuomazga (pirminis postūmis) – veiksmo vystymasis (raida, eiga) – kulminacija (aukščiausias įtampos taškas) – atomazga.
Labai svarbi dramos kalba. Ja vienu metu atskleidžiamas ir veiksmas, ir charakteris, todėl kalba labai individualizuota. Veikėjo pasisakymas vadinamas replika. Veikėjų replikų tėkmė sudaro dramos dialogą. Dramos dialogai konfliktiški (ginčai, priešingų nuomonių susidūrimas), informuojantys apie tai, kas vyksta už scenos. Dramos monologai dažnai atskleidžia veikėjų svyravimus, vidinius prieštaravimus, stiprius išgyvenimus. Ilga vieno veikėjo kalba vadinama tirada (monologą veikėjas sako būdamas vienas, tiradą – dialogo dalis). Autoriaus paaiškinimai, pastabos vadinamos remarkomis.