Dramos žanrai
Skiriami 3 dramos žanrai: tragedija, komedija ir drama (siaurąja prasme). Scenai skirti kūriniai dar vadinami pjesėmis.
Tragedija
Tai dramos kūrinys, vaizduojantis nesutaikomus prieštaravimus, kurie baigiasi herojaus pralaimėjimu arba mirtimi. Tragedija vaizduoja didingus, dažnai lemtingus tautai įvykius, todėl neretai būna paremta mitų ar istorine medžiaga. Konfliktas neišsprendžiamas, pralaimi ir herojus, ir jo priešininkas. Veiksmas būna labai intensyvus, įtemptas.
Herojai – stiprios asmenybės, išskirtinės, savo protu praaugusios savo epochą. Jie išgyvena vidinius prieštaravimus, patenka į kraštutines situacijas, neatsižada idealo, nors supranta būsimos kovos sunkumą, net gresiančią neišvengiamą žūtį. Asmenybės įkūnija aukščiausias žmogiškas vertybes (žmogaus moralinį grožį, laisvės troškimą, patriotinius idealus).
Antagonistai taip pat tvirti, valingi, stiprių jausmų žmonės (kitaip nebūtų neišsprendžiamo konflikto). Pyktis, pavydas, garbės troškimas taip pat didingi. Dramos kalba dažnai eiliuota ar neeiliuota, bet ritmiška, pakili, todėl teigiama, kad tragedija – pats poetiškiausias dramos žanras.
Komedija – dramos kūrinys, pagrįstas linksmomis situacijomis, išjuokiantis žmogaus silpnybės, keistenybės, turintis laimingą pabaigą.
Komedijos pagrindas yra komizmas. Komizmas (komiškumas) – vaizdavimo būdas, išryškinantis neatitikimą, prieštaravimą tarp turinio ir formos, tikslo ir priemonių, žodžių ir veiksmų, siekiantis sukelti juoką ir kartu vertinantis, kritikuojantis kokius nors bruožus. Komizmo rūšys: humoras, satyra, ironija. Humoras – draugiškas, linksminantis juokas. Ironija – juoko rūšis, kai šaipomasi netiesiogiai, žodžiai vartojami priešinga, atvirkščia prasme, sakoma viena, o galvojama priešingai; paslėpta pašaipa. Satyra – piktas juokas, kritikuojantis ydas, blogus įpročius. Humoras, satyra, ironija būdingi ne tik komedijoms, bet ir epo ar net lyrikos žanrams.
Pagal komizmo šaltinį komedijos skirstomos į situacijų (intrigos) ir charakterių (buities, papročių). Komiškieji charakteriai ir situacijos daugiausia hiperbolizuoti. Fabula linksma, dinamiška, žaisminga, pilna netikėtumų, nesusipratimų. Veikėjų kalba ryškiai individualizuota, jai būdingas sąmojis, žodžių žaismas, nelogiškumas.
Drama siaurąją prasme (kartais vadinama pjese) vaizduoja aštrius, bet neišsprendžiamus konfliktus. Nuo komedijos skiriasi konflikto sudėtingumas, kovos aštrumas, išgyvenimų gilumu. Herojaus kelias sunkus, kartais reikalaujantis aukų, kartais veikėjas patenka ir į tragiškas situacijas, bet veiksmo baigtis nebūna katastrofiška kaip tragedijoje.
Kiti dramos žanrai. Tragikomedija – dramos žanras, kuriame susipynę tragedijos ir komedijos elementai, greta skaudžių, liūdnų įvykių yra ir juokingų.
Tragikomedija rimtus gyvenimo klausimus iškelia juoku, parodydama tą juoką kaip krizinę būseną, kaip tragizmo pasireiškimą. Būdingos jos ypatybės – paradoksalūs minties ir fabulos posūkiai, pakilaus ir farsinio elemento derinys personažų charakteriuose.
Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos kūrinys, pasižymintis poetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška gėrio ir blogio konfrontacija. Kitas melodramos apibūdinimas – muzikinis dramos kūrinys, kuriame tragiškumas susipynęs su sentimentalumu, jausmingumu.
Vodevilis - linksma, lengva pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiais, kupletais.
Farsas – anekdotinio pobūdžio siužetas iš kasdieninio gyvenimo pagrįstas vaidinamas, kurio veikėjai apibendrintų bruožų, aktoriai juos vaidina butaforiškai, su klounados žymėmis, įvairiais triukais, ryškiu grimu.
Misterija – vaidinimas bibliniais siužetais. Jai artima liturginė drama, vaidinta pamaldų metu. Moralitė – pusiau religinė pjesė, jos tikslas – moralizuoti, naudojant alegorijas. Autosakramentalė – religinio turinio kūrinys, vaidinamas per bažnytines šventes. Sarsuela – vaidinimo rūšis, atsiradusi barokinėje Ispanijoje, grindžiama lyrine pjese, kurioje dialogai kaitaliojasi su dainomis ir šokias.
Interliudija – trumpa pjesė, įterpiama tarp kažko kito dalių (pvz., šventės).
Intermedija – nedidelė komiška pjesė ar scena.
Monodrama – drama, kurioje kalba tik vienas veikėjas.