DUOMENŲ APSIKEITIMO PROTOKOLŲ APŽVALGA
Norint išplėsti radijo paieškos ribas, atsiranda poreikis sujungti radijo ieškos terminalus į tinklą. Tarp šių terminalų turi vykti peidžingo sistemos duomenų apsikeitimas. Specialių protokolų dėka duomenys siunčiami vienam arba keliems nutolusiems terminalams, kurie gali būti kitame mieste ar šalyje. Kiekvienas terminalas kontroliuoja tam tikrą teritoriją, todėl sujungus juos į tinklą, abonentui atsiranda galimybė gauti pranešimus esant ne vien “namų” zonoje.
Egzisuoja visa eilė radijo paieškos terminalų protokolų sukurtų įvairių kompanijų. “Motorola” sukūrė savo protokolą CP/IOP, BBl Industries – DLM (Data Link Module), Electronics – DLH (Data Link Handler) protokolą. Visi šie protokolai skiriasi savo architektūra ir yra nesuderinami vienas su kitu.
Stiprėjant peidžingo paslaugų kompanijoms, atsirado galimybės tapti regioniniais operatoriais. Bet dažnai radijo paieškos terminalai buvo skirtingų firmų ir jų tinkliniai protokolai skyrėsi, todėl sujungti juos į vieningą tinklą buvo sudėtinga. Keisti esamų terminalų įvairovę į vienos firmos buvo per brangu.
Egzistavo du šios problemos sprendimo būdai. Keletas kompanijų, tarp jų Glenayre, Real Time Strategies, Ericsson Messaging ir Unipad, sukūrė tinklinių protokolų apsikeitimo aparatūrą, kuri turi šliuzus (gateways) tarp įvairių firmų tinklinės įrangos. Šie šliuzai “kalba” vieno tinklo protokolais ir konvertuoja paieškos prašymą į kito tinklo protokolą. Pasaulyje egzisuoja šimtai įvairių tipų šliuzų, jungiančių įvairius peidžingo terminalus.
Kitas šios problemos sprendimas – sukurti standartą, leidžiantį duomenų perdavimą tarp įvairių terminalų. TNPP (Telocator Network Paging Protokol) ir yra tokio tipo protokolas.