Dz. Budrys
Dzidas Budrys gimė 1903 m. gegužės 12 d. buv. Raseinių apskrities Šimkaičių valsčiaus Paskynų kaime (dabar Jurbarko raj.). Dz. Budrio tėvai augino dešimt vaikų; tik Dzidui ir jo broliui Juozui pavyko pasiekti mokslo.
1913 metais Dz. Budrys pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Prasidėjus karui, mokslą turėjo nutraukti. Pradinę mokyklą jis baigė tik 1918 metais ir įstojo į Jurbarko progimnaziją. 1919 metais persikėlė į Raseinių gimnaziją. Tėvai mažai tegalėjo padėti, tad reikėjo verstis privačiomis pamokomis.
1922 metų rudenį Dz. Budrys persikėlė į Kauną ir pradėjo dirbti raštininku Geležinkelių valdyboje. Atkakliai dirbdamas, per metus jis pasiruošė iš dviejų paskutinių gimnazijos klasių kurso ir kitą pavasarį eksternu išlaikė brandos egzaminus. Tų pat metų rudenį Dz. Budrys buvo priimtas studentu į Kauno universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. Pirmąją studentų ekonomistų grupę sudarė vos 18 žmonių. Studijuoti tais laikais buvo nelengva. Trūko literatūros. Kai kurios disciplinos buvo dėstomos rusų bei vokiečių kalbomis. Laiku – 1927 metais – studijas baigė ir gavo diplomus tik trys, tarp jų ir Dz. Budrys. Jis studijas baigė labai gerai ir gavo pirmąjį ekonomisto diplomą.
1926 – 1929 metais jis dėstė Kauno aukštesniojoje komercijos mokykloje bei jos pagrindu organizuotoje “Aušros” gimnazijoje politinę ekonomiją, ekonominęgeografiją, komercinę korespondenciją, prekių mokslą. 1935 metais Dz. Budrys dirbo Lietuvos banko informacijos skyriuje (šiam skyriui tuo metu vadovavo prof. A. Rimka) ir ruošė užsienio ir Lietuvos ekonomikos apžvalgas Lietuvos banko biuleteniui.
Tuo laikotarpiu Dz. Budrys rašė nemaža straipsnių ekonominių žinių populiarizacijos, ekonominių disciplinų dėstymo metodiniais klausimais, mokytojų profesiniais klausimais “Kultūroje”, “Švetimo darbe”.
1929 metais išėjo iš spaudos jo parašytas “Politinės ekonomijos vadovėlis”. Praplėsta jo laida pasirodė 1936 metais.
Rengdamas savąjį vadovėlį, naudojosi ir M. Tugan-Baranovskio, ir D. Konrado vadovėliais, o rengdamas naująją laidą – šiek tiek ir P. Šalčiaus darbu. Tą rodo kai kurių klausimų aiškinimas. Tačiau iš M. Tugan-Baranovskio vadovėlio, pavyzdžiui, stengėsi imti ir pabrėžti tai, kas moksliniu požiūriu ten buvo vertingesnio. Naudotasi ir kitokia literatūra.
Politinės ekonomijos objektas Dz. Budrio vadovėlyje apibūdinamas visai marksištiškai: tai visuomeniniai santykiai, kurie “iškyla tarp žmonių jų ūkiškame veikime” (4, 8). Vertės problema neignorojama, tačiau darbinė vertės teorija neiškeliama. Sekant D. Konradu, iš dalies pabrėžiamas subjektyvus veiksnys, nors antrajame leidime to nebematyti. Bet ir pirmajame, ir antrajame vadovėlio leidime vertė faktiškai sutapatinama su mainomąja verte ir kaina. Kaina laikoma “pinigų suma, už kutią prekės perkamos pardodamos”, o pinigais -prekės, kurios, plečiantis mainams, ima atlikti vertės mato, cirkuliacijos priemonės ir kitas funkcijas. Kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai.
Darbas, kapitalas ir gamta laikomi trimis gamybos veiksniais. Bet tradicinės gamybos veiksnių teorijos paskirstymo klausimu nesilaikoma. Darbo užmokesčiu suprantomas “atlyginimas už išnaudotą darbo jėgą” kurią “galima laikyti tam tikra preke” (4, 118). Pateikiamas kapitalo apibūdinimas yra artimas marksistiniam apibūdinimui, bet pabrėžiama, kad kapitalas, tai “toji žmonių darbo produktų dalis, kuria kapitalistas leidžia apyvarton, kad ji su svetimo darbo pagalba atneštų jam pelno[...]” Kitaip sakant, kapitalas dėl tam tikrų visuomeninių santykių gali lyg pats savaime augti. Toji naujai priaugusi vertybė yra vadinama viršvete (Mehrewert) (4, 34). Vadovaujantis tokiu kapitalo apibūdinimu, pelnas apibrėžiamas kaip nedarbo pajamos (darbo pajamomis laikomas darbininkų darbo užmokestis), kurių šaltinis yra svetimas neapmokėtas darbas, pasisavinimas kapitalistų todėl, kad jiems priklauso gamybos priemonės. Absoliutus pelno ir darbo užmokesčio dydis priklausąs nuo visuomeninio darbo našumo bei darbininkų ir kapitalistų socialinių jėgų santykio (4, 118). Buvo atiduodama duoklė M. Tugan-Baranovskio socialinei darbo užmokesčio ir pelno teorijai. Antrajame vadovėlio leidime, kalbant apie pelną, kiek nukrypstama į tą pelno aiškinimą, kurį buvo pateikęs P. Šalčius.
1938 metų rudenį jis apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją “Trumpalaikio žemės ūkio kreditavimo principai ir sistemos”, o 1939 metų pavasarį – habilitacijos darbą “Centrinių bankų atviros rinkos politika”, gavo privatdocento vardą ir tapo universiteto politinės ekonomijos ir statistikos katedros privatdocentu.
Dz. Budrys po antrojo pasaulinio karo kaip kairių pažiūrų ekonomistas buvo skyriamas aukštoms LTSR pareigoms, profesoriavo Vilniaus universitete, dėstė ekonomines doktrinas ir kitus dalykus.