EGZISTENCIALIZMAS
Po antro pasaulinio karo vakarų literatūroje reiškiasi dvi tendencijos literatūroje. Susijusi su rašytojų siekimu įprasminti karo patirtį, bei žmogaus būtį tiką praėjusių ir ateityje galimų sukrėtimų akivaizdoje. Šis įprasminimas rėmėsi egz filosofiniais filosofiniais principais. Absurdo, žmogaus vienatvės ir beprasmybės idėjose daugelis rašytojų atrado fašizmo ir bolševizmo, žvėriškų nusikaltimų paaiškinimą. Ši filosofija buvo plačiai propaguojama grožinėje literatūroje. Tai lėmė jos populiarumą literatūroje. Susilaukė daug šalininkų pavertusiu egz mada.
Egz kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzisencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia reikšmę prieš esmę. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje.
Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Klaidinga būtų manyti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Jie pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu.
Žmonių egzistavimo tarpusavio problema yra labai svarbi egz filosofijoje. Neteisinga būtų tapatinti egz su kokio vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.
Egz pagrindėjais laikomi vokiečių filosofai Martynas Haidegeris ir Karlas Jaspersas (3-4 dešimtmetis). Prancūzijoje ir italijoje įsigalėjo II pasaulinio karo ir ypač pokario metais. Prancūzijoje vyravo dvi kryptys: Žano Polio Sarto ateistinė ir Gabrielio Marselio katalikiškoji. Egz būdingi bruožai matomi ir lietuvių filosofų Antano Maceinos ir Juozo Griniaus pasaulėžiūroje.
Pagrindiniai egz principai suformuluoti haidegerio knygoje “Būtis ir laikas”, kurioje keliamas būties prasmės klausimas. Haidegeris remiasi fenomenologiniu metodu. Fenomenas – tai, kas yra pačiu savimi, reiškiasi toks koks yra. Žmogaus bėgimą nuo savęs gimdo baimė, dėl atsakomybės už savarankiškai pasirinktą nuostatą. Ši baimė verčia ieškoti prieglobsčio būklėje, kurią Haidegeris apibūdina beasmeniu įvardžiu “man”. Apie šiuolaikinį pasaulį ir žmogaus situaciją jis kalba vizijų vaizdais. Mūsų epochą vadina “pasaulio naktimi”, “skurdžiuoju laiku”, žemės sutemomis”. “Pasaulio nakties” bruožais jis laiko “dievų pabėgimą”, žemės niokojimą bei griovimą, žmonių sumasiškėjimą ir visutinybės teoriją.
Karlas Jaspersas akcentavo aktyvaus pasirinkimo laisvę. Tikroji egzistencijos prasmė, atsiskleidžianti ribinėse kaltės, kovos, kančios, mirties situacijose, kai išsivaduojama iš kasdieniškumo. Mirties akivaizdoje ypač išryškėja pasaulio ir gyvenimo beprasmybė, o mirtis lyg tampa gyvenimo veidrodžiu. K.J. siekė suformuoti individo etikos principus, padedančius jam neprarasti savo autentiškumo. Knygoje “Egzistencijos filosofija” K.J. pabrėžė technikos amžiuje didėjančią dvasios tuštumą ir vienatvę.
Heidegeris ir Jaspersas pasisakė prieš žmogaus susvetimėjimą. Stengėsi reabilituoti žmogų kaip asmenybę, kviesdami kiekvieną būti pačiu savimi. Egz filosofija kelia aukštus reikalavimus žmogui, pabrėžia jo atsakomybę už savo poelgius ir moralinę nuostatą. Totalitarinių sistemų viešpatavimo epochoje tai buvo vienintelis išsigelbėjimas.