Ekonomikos teorijos objektas
1. Ekonomikos teorijos objektas
Žmonės, pradedantys nagrinėti ekonomikos teoriją, paprastai nori turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą, be to, viską apimantį jos apibrėžimą. Galbūt dėl to yra gana daug įvairiausių šios teorijos apibrėžimų. Pateiksime keletą:
- ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių, rūšis;
- ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui, mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;
- ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti;
- ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje;
- ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą,
Be abejo, kiekvienas iš mūsų taip pat galėtų pridėti po keletą savo paties apibrėžimų…
Žinomas teoretikas P. Samuelsonas [16] pažymi, kad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kokius išteklius žmonės ir visuomenė ilgainiui įsigyja prekėms gaminti ir paskirstyti tarp įvairių visuomenės grupių, kad būtų galima jas vartoti dabar ir ateityje. Vilniaus universiteto ekonomikos teorijos mokomosios priemonės [4] autoriai rašo, kad ekonomikos teorija – tai mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, tenkinami žmonių poreikiai.
Būtų galima apibūdinti ekonomikos teoriją ir kaip mokslą apie žmonių tarpusavio santykius gamybos, mainų ir vartojimo srityse įvairiais žmonijos vystymosi etapais.
Mes stengėmės atsakyti į klausimą – kas yra ekonomikos teorija.
Ekonomikos teoriją reikia išmanyti, ją studijuoti todėl, kad jos problemos tiesiogiai susijusios su mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio problemų, ekonomikos teorija pirmiausia nagrinėja visuomenines, o kartu ir politines problemas, kurios yra svarbios kiekvienam žmogui.
Šioms problemoms taip pat priklauso ir prekybinės bei pramoninės veiklos problemos. Ekonomikos teorija turi duoti atsakymą į visus iškilusius klausimus.
Taigi ūkinėje veikloje naudojami ištekliai, kad butų galima tenkinti žmonių poreikius.
Kas gi yra poreikiai, kaip juos kuo tiksliau apibūdinti?
Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių gamybos ir paslaugų teikimą.
Visi žinome, kad vienu metu tenkinti visų poreikių negalime. Teisingai pažymima, kad šiame pasaulyje net vaikas supranta, jog pasiūlius jam ką nors vieną iš dviejų, jis negali pasakyti – noriu abiejų. Jeigu mes palyginsime šiuolaikinę išsivysčiusią visuomenę su tuo, kaip ji gyveno prieš šimtą metų, pamatysime, kad dabar ji turtinga, o tada buvo varginga. Bet šiandieninį turtingumą, aukštą gamybos lygį nustelbia labai išaugęs ir nuolat didėjantis poreikis vartoti. Šiuolaikinis žmogus ne tik nori, bet ir jaučia būtinybę naudotis centriniu šildymu, vandentiekiu, kanalizacija, šaldytuvais, automobiliais, kompiuteriais ir t.t., jam reikia keliauti, žinoti, kas vyksta kaip tik šiuo metu pasaulyje, toli už vandenyno ar ekvatoriaus ir kt.
Mokslininkai biologai mitybos minimumą dažnai apibūdina kaip avižinės košės dubenėlį dienai; nors jis kainuoja labai jau nedaug, bet kas norės laikytis tokios dietos…
Taigi, kad vis geriau ir geriau gyventų, žmonija turi vis daugiau ir daugiau gaminti… ir tik tada vis daugiau ir daugiau vartoti.
Ištekliai - yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti.
Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai.
Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji – potencialūs gamtos ištekliai.
dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai, žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis.
Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja… Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir 6ia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis.
Didelė dauguma išteklių – riboti ištekliai; jie vadinami, ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas.
Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai.
Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas, nes tai ne vienas ir tas pats.
Darbas - tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.
Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių-dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima taip apibūdinti: darbas yra darbo jėgos funkcija.
Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas – prekė, kurią teikia namų ūkio sistema.
Kapitalas - žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. Taip kapitalą bando apibūdinti Vilniaus universiteto mokomosios knygelės autoriai.
P. Samuelsonas [16] pažymi, kad ,,šiuo metu pažangi pramoninė technologija naudoja dideles kapitalo mases; daug sudėtingos mašininės įrangos, daug stambių įmonių ir fabrikų, didelius kiekius pagamintos produkcijos, pusfabrikačių ir žaliavos. Mūsų ekonomika gavo pavadinimą ,,kapitalizmas”, todėl kad šis kapitalas, arba ,,turtas” iš esmės yra privati nuosavybė tų, kurie vadinami kapitalistais.”
Didelė dalis ekonomistų, pradedant A. Smitu ir D. Rikardu, kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertėjos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.