Ekosistemos savivala
Esant tam tikrai teršalo koncentracijai ekosistema gali pilnai jį neutralizuoti. Teršalo koncentracijai viršijus kritinę, ekosistema negali pilnai išsivalyti. Savivaloje išskiriami du etapai: 1 fizinis-cheminis, 2 biologinis. 1etapo metu teršalus skaido, pvz.: temperatūros svyravimai, saulės spinduliai, bei įvairūs cheminiai junginiai, pvz.: vandenyje ištirpęs deguonis. 2 etape dažniausiai dalyvauja mikroorganizmai. Ore pagrindinis vaidmuo tenka fizinei savivalai. Teršalai dėl sunkio jėgų nusėda ant įvairių paviršių, juos išnešioja vėjas, bei išplaunami kritulių. Vandenyje daugiausia įtakos turi cheminė savivala, o visų pirma ištirpęs deguonis. Esant mažai deguonies koncentracijai vandenyje savivala neįmanoma. Geriausiom savivalos savybėm pasižymi dirvožemio aplinka, nes joje yra sąlyginai daug mikroorganizmų. Dirvožemyje yra tokių junginių kurių nėra nei ore nei vandenyje. Dirvožemio aplinką pažeidžia besaikis teršimas, chemikalų naudojimas, pvz.: dirvožemio susidūrimas su sunkiaja technika. Didžiausia tarša miestuose ir organizuotose teritorijose. Jose stebimas didžiausias poveikis dirvožemiui. Mažiausiom savivalos savybėm pasižymi žmonių gyvenamoji aplinka.