Elastingumo teorijos praktinis taikymas
Valstybinė kainų kontrolė Paklausos-pasiūlos dėsnis ir elastingumo teorija įgalina tiesiogiai aiškinti realias problemas. Čia apžvelgsime dvi problemas: kainų kontrolės ir valstybės mokesčių pasekmių priklausomybę nuo paklausos bei pasiūlos elastingumo. Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos juda pusiausvyros link, kuriai esant, paklausos ir pasiūlos kiekiai sutampa. Valstybė, kontroliuodama rinkos kainas, pažeidžia pusiausvyrą, atsiranda prekių perteklius arba deficitas. Tuomet mainomų prekių kiekį sąlygoja tiktai paklausos arba pasiūlos kiekis, priklausomai nuo to, kuris iš jų yra mažesnis, esant kainai, nukrypusiai nuo pusiausvyros. Tai pavaizduota 16 pav. Kai kaina P1 yra mažesnė už pusiausvyros kainą P0, mainomų prekių kiekį lemia pasiūlos kreivė S ir jis bus lygus Q1 t.y. mažesnis už paklausos kiekį Q2. Kai kaina P2 yra didesnė už pusiausvyros kainą, mainomų prekių kiekį Q4 lems paklausos kreivė, nors pasiūla yra didesnė, t.y. Q3. Minimalios kainos. Valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tikro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Darbui ir žemės ūkio produktams dažnai nustatomas kainų minimumas: žemesnėmis kainomis šių prekių negalima pardavinėti. Jei kainų minimumas nustatytas žemesnis negu pusiausvyros kaina, jis nėra efektyvus, neturi prasmės, nes pačiai rinkai orientuojantis į pusiausvyrą, kainos bus didesnės už n ustatytą ribą. Taigi valstybei nėra tikslo nustatyti kainų minimumo, jei jos pačios nenukrenta iki ribos, kuri nebepatenkina valstybės tikslų – užtikrinti minimalų darbininkų pragyvenimo lygį, žemdirbių ūkiams išlaikyti būtinas pajamas ir pan. Kai kainų minimumas yra nustatytas aukščiau pusiausvyros kainos; prekių kiekis, kurį pardavėjai nori parduoti, yra didesnis už tą kiekį, kurį pirkėjas nori pirkti. tuomet arba susidaro neparduotų prekių perteklius, arba valstybė turi supirkti atsargas. Tokios yra neišvengiamos kainų, kai jos yra didesnės už pusiausvyros kainą, kontrolės pasekmės. Ar tos pasekmės yra priimtinos, ar jĄ neigiamas efektas visuomenės gyvenimui vertas tos naudos, kurią gauna pardavėjai, sugebantys parduoti prekes, esant nustatytam kainos minimumui, nes jie atsiduria geresnėje padėtyje negu kad parduodant prekes pusiausvyros kainomis? Atsakymą į šį klausimą duoda ekonominė politika. Ekonomikos teorija tegali parodyti tik funkcinį reiškinių ryšį. Maksimalios kainos. Valstybė, siekdama pagerinti pirkėjų padėtį, gali nustatyti maksimalias kainas arba kainų maksimumą, kurio neturi peržengti pardavėjai, parduodami savo prekes. Dažnai tikslinga nustatyti komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų, butų nuomos mokesčio kainų maksimumą. Infliacijos sąlygomis tai paprastai pasireiškia kainų, ,,įšaldymu”, t.y., visuotinai kylant prekių kainoms, dalies prekių kainos lieka stabilios, t.y. neleidžiama jų didinti. Kainų maksimumą prasminga nustatyti tik žemiau pusiausvyros kainos, nes kitaip rinka pati užtikrintų tą maksimumą, t.y., pasiektų pusiausvyrą. Taigi valstybės reikalavimu sumažinamos kainos, o tai sumažina pasiūlą, padidina paklausą ir sukelia prekių deficitą. Tai yra tiesioginė kainų sumažinimo pasekmė. Tolesnė pirkėjų ir pardavėjų elgsena gali būti įvairi. Pardavėjai gali pardavinėti deficitines prekes pagal eilę, gali nustatyti kai kuriems pirkėjams pirmenybę. Ir valstybė gali nustatyti pirmenybę kai kurioms pirkėjų grupėms, suteikti privilegijas arba atvirkščiai, leisti nusipirkti visiems vienodą kiekį prekių išduodama korteles.
Valstybei kontroliuojant prekių kainas, efektas priklauso nuo to, ar prekių, kurioms nustatomas kainų maksimumas arba minimumas, paklausa ir pasiūla yra elastinga ai ne. Jeigu neelastinga, kaip pavaizduota 17 pav., nedidelis kainos P1 nukrypimas nuo pusiausvyros kainos PE sukelia mažesnį perteklių arba deficitą, kurį vaizduoja atstumas tarp pardavimo apimties QE, esant pusiausvyrai, ir nustačius kainos ribas – q1. Jeigu paklausa ir pasiūla elastinga, toks pat kainos P1, nukrypimas nuo pusiausvyros kainos PE (17 pav. b), sąlygoja žymiai didesnį prekių deficitą arba perteklių QE – q1.
Juodoji rinka. Kainų maksimumo sukeltas deficitas savo ruožtu sąlygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo, atsiradimą. Juodojoje rinkoje prekės nelegaliai parduodamos didesne kaina negu nustatytas kainos maksimumas. Efektyviai kontroliuoti juodosios rinkos negalima, nes yra suinteresuoti sandėriu.-didelėmis kainomis tiek pardavėjai, tiek pirkėjai. Juodosios rinkos modelis pateiktas 18 pav. Kai paklausa ir pasiūla neelastinga, nustatyto kainų maksimumo sukeltas prekių deficitas sąlygoja didelės juodosios rinkos atsiradimą. Joje parduodamų prekių kiekis Q1 yra artimas prekių kiekiui, kuris būtų parduotas, esant rinkos pusiausvyrai, t.y. QE. Spekuliacinis pelnas pavaizduotas 18 pav. a stačiakampio P1P2BA plotu sudaro didelę pajamų op2bq1 dalį. Kai paklausa ir pasiūla elastinga, susiformuoja mažesnė juodoji rinka, nes dalis vartotojų, esant deficitui, gali žymiai sumažinti vartojimo
qE Q1 Q a) paklausa ir pasiūla neelastinga b) paklausa ir pasiūla elastinga
a) neelastingos paklausos prekė b) elastingos paklausos prekė apimtį. Spekuliantų pelnas gerokai mažesnis negu esant neelastingai paklausai ir pasiūlai, t.y., apima tik stačiakampio P1P2BA plotą 18 pav. b. J odosios rinkos modelis akivaizdžiai rodo, kad valstybė, kontroliuodama kainas, negali nei užtikrinti deficitinių prekių vartojimo lygybės, nei palaikyti mažų kainų, nes jos padidėja juodojoje rinkoje. Tačiau kainų kontrolė pajėgi perskirstyti resursus iš vienos šakos į kitą, ypač kai prekės paklausa ir pasiūla yra elastinga.
Elastingumo poveikis mokesčių efektui
Elastingumo teorija padeda.suprasti irtai, kas galiausiai moka mokesčius. Nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių pardavimo apmokestinimui padengti. Taip pat nuo elastingumo priklauso kieno naudai galiausiai tenka subsidijos (neigiami mokesčiai), skiriamos gamintojui. Elastingumo ignoravimas, kaip pamatysime, gali mokesčių efektą nukreipti nepageidaujama linkme
Mokesčiai renkami apmokestinant kiekvieną parduodamos prekės vienetą. Tarkime, kad prekės paklausa yra elastinga ir ši prekė yra apmokestinta 5 litų mokesčiu. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, jos dydis turėtų išaugti 5 litais. 19 pav. a šis pasikeitimas pavaizduotas pasiūlos kreivės S pasislinkimu į ST- vietą. Pasislenka ir pusiausvyros taškas iš E į ET. Valstybė paima 5 litus už kiekvieną parduotą prekę, tačiau vartotojui kaina išauga tik 2 litais. Tuo tarpu 3 litus apmoka pardavėjas, kurio pajamos už kiekvieną parduotą prekę sumažėja šia suma. Nauja kaina pardavėjas realizuos nebe 30000, o tik 20000 prekės vienetų.
Mokesčių našta labiau užgula vartotojo pečius, jeigu yra apmokestinama tokiu pat mokesčiu prekė, kurios paklausa neelastinga. Tai iliustruoja 19 pav. b. Čia 5 litų mokestis pakeičia pusiausvyros tašką E, atitinkantį 10 litų kainą ir 30000 vienetų realizavimo apimtį, nauja pusiausvyra taške ET esant 14 litų kainai ir 27000 vienetų apimčiai. Tačiau 4 litų dydžio mokesčių našta tenka vartotojui, o pardavėjui – tik litas.
Taigi, esant neelastingai paklausai, parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja, negu tada, kai paklausa elastinga. Kuo paklausa yra elastingesnė, tuo didesnė mokesčių našta tenka gamintojui.
Anksčiau pateikta tiesioginių pardavimų apmokestinimo pasekmių priklausomybė nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo leidžia tiksliau paaiškinti ir kitus reiškinius, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję su elastingumo problema: išteklių alokaciją, pajamų paskirstymą, nedarbo lygį, valstybės pajamas. Jei valstybė siekia padidinti savo pajamas nesukeldama didelio kainų augimo, ji turi apmokestinti neelastingos pasiūlos prekes. Kartu tokia politika neskatins žymiai mažinti gamybos apimties ir užimtumo lygio. Gamintojai negalės lengvai perkelti išteklių kitų prekių gamybai, nors ir bus priversti nešti didžiąją mokesčių naštos dalį.
Valstybės pajamas labiau padidins prekių, kurių paklausa yra neelastinga, apmokestinimas. Perskirstyti pajamas norima linkme galima irgi tik atsižvelgiant į elastingumą. Kuo paklausa mažiau elastinga, tuo didesnę mokesčio dalį apmoka vartotojai. Išteklių alokaciją mokesčių pagalba galima lengviau pakeisti apmokestinant prekes, kurių pasiūla yra elastingesnė.