Epo žanrai
Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus (herojinis epas, poema, pasakėčia…) ir prozinius (romanas, apysaka, novelė…). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.
Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius, didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis; vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas, epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grandinė arba keletas epizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos, romanų ciklo) – ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.
Romanas – didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozos kūrinys. Eiliuoti romanai – išimtis (A.Puškaičio “Eugenijus Oneginas”). Romanas vaizduoja žmogaus sąlytį su gamta, visuomene, įvairiais istoriniais įvykiais. Vienas esminių žanro bruožų – charakterio raida. Svarbus romano bruožas – veikėjų psichologiškumas, t.y. jų psichinių procesų, vidinių būsenų pavaizdavimas.
Būtinas romano elementas – siužetas (siužetas – įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį). Stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, esti kelios siužetinės linijos. Veiksmo aplinka, erdvė romane vaizduojama plačiai, aiškiai jaučiama laiko slinktis.
Pagr. romano tipai: tradicinis epinis romanas ir modernusis, kuriame vaizduojami asmenybės vidaus konfliktai (dėl to susilpnėja siužeto vaidmuo).
Pagal vaizdavimo objektą romanai skirstomi į socialinius – buitinius, psichologinius, istorinius, satyrinius, nuotykių, siaubo ir t.t.
Epopėja – didelis daugiaplanis romanas arba romanų ciklas, vienas iš sudėtingiausių ir rečiausių literatūros žanrų. Vaizduojamas visos tautos, valstybės likimas, atskleidžiama plati istorinio vyksmo panorama, įvairių socialinių sluoksnių buitis. Būdinga reikšminga problematika, išsamus pasakojimas, daugybė siužetinių, tematinių linijų, visas žmogaus ar kelių kartų žmonių gyvenimas. Epopėjos pvz. – R.Rolano “Žanas Kristofas” (10 tomų), L.Tolstojus “Karas ir taika”. Lietuvių literatūroje į epopėją panašūs kūriniai – J.Avyžiaus “Sodybų tuštėjimo metas”, Vaižganto “Pragiedruliai”.
P.S. kartais žodis epopėja vartojamas kaip “epikos” sinonimas.
Epas (siaurąja prasme) – dažniausiai eiliuotas, didelės apimties kūrinys. Jam būdingas pakilus stilius, tipiški veikėjai, objektyvus, ramus, išsamus pasakojimas. Herojiniai epai buvo populiarūs Antikos ir Viduramžių literatūroje. Veiksmas dažnai vyksta dievų ir žmonių (herojų) pasaulyje, paremtas istoriniais – legendiniais įvykiais. Pvz. – Homero, Vergilijaus kūriniai, “Rolando giesmė” ir t.t.
Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys su ištisa išgyvenimų grandine. Vaizduojami įvykiai reikšmingi, atspindi lemtingus tautos, liaudies gyvenimo posūkius. Poemos veiksmas plėtojasi nuosekliai, bet su pertrūkiais, nuolat įsiterpiant pasakotojui. Atsisakoma smulkesnių aprašinėjimų, visapusiškai nupieštų veikėjų paveikslų, nes poema yra glaustas kūrinys. Įvykiai, vaizdai, personažai paprastai būna nevienareikšmiai.
Kai kurioms poemoms būdingi lyrikos ir dramos bruožai. Dėl to yra skiriamos kelios poemos žanrinės formos: epinė, lyrinė, epinė-lyrinė ir draminė. Epinė poema – didelės apimties siužetinis kūrinys, būdinga nuoseklesnė įvykių raida, platesnis aplinkos vaizdas ir t.t. Epinė poema – epo (siaurąją prasme) sinonimas.
Lyrinė poema yra mažesnės apimties, fragmentiško siužeto, gali apseiti ir be įvykių raidos. Jai būdinga nuotaikų, išgyvenimų kaita, svarbiausia ne epinis veikėjas, o lyrinis subjektas.
Lyrinė-epinė poema turi epo, lyrikos ir dramos elementų. Ji sprendžia žmogaus, tautos ir netgi pasaulinio masto klausimus. Draminės poemos pvz. – Just.Marcinkevičiaus “Mindaugas”.
Apybraiža – literatūros kūrinys, kuriame aprašomi tikri, autoriaus matyti arba dokumentine medžiaga paremti faktai, todėl apybraiža (mokslinė, publicistinė, meninė) priklauso dokumentinei literatūrai.
Literatūrinė pasaka – prozinis arba eiliuotas kūrinys, kurio įvykiai sąmoningai prasimanyti, fantastiniai. Vienos literatūrinės pasakos būna parašytos naudojant liaudies pasakas ar sakmes (P.Cvirkos “Kupriukas muzikantas”), kitų siužetai išgalvoti rašytojų (J.Degutytės “Šaltinėlis”).
Literatūrinis padavimas (legenda) yra pasakojamosios prozos ar poezijos kūrinys. Tai istorijos duomenimis nepatvirtintas fantastinis pasakojimas apie praeities įvykius ar veikėjus. Centre – nepaprastas įvykis, kurio baigtis tragiška. Situacijos įvykiai, veikėjai nekasdieniški, išskirtiniai. (V.Krėvė “Milžinkapis”).
Pasakėčia – trumpas, dažniausiai eiliuotas pasakomojo pobūdžio epinis kūrinys. Paprastai kas nors išjuokiama, bet ne tiesiogiai, o alegoriškai. Pasakėčia dažniausiai baigiasi pamokomąja išvada – moralu (S.Stanevičius, K.Donelaitis).
Feljetonas – nedidelis epinis prozos kūrinys, išjuokiantis aktualias visuomenės, politikos, žmogaus blogybes, ydas (dažniausiai skelbiamas laikraščiuose, žurnaluose).
Apsakymas – nedidelis epinis prozos kūrinys, kuris parodo vieną įvykį ar gyvenimo epizodą. Būdingas kondensuotas pasakojimas. Įvykiai, aplinkos vaizdai, buities detalės imami tik patys reikšmingiausi. Apsakymo veikėjas vaizduojamas ne visapusiškai, kaip romane, o vienu kuriuo požiūriu.
Novelė kartais laikoma apsakymo sinonimu, kartais – apsakymo rūšimi. Novelė – ypatingai glaustas, turintis išryškintą pradžią ir pabaigą nedidelės apimties prozos kūrinys. Apsakymui būdinga laisvesnė kompozicija, plačiau išsišakojęs pasakojimas. Apsakymus kūrė Žemaitė, noveles – J.Savickis, J.Aputis.
Apysaka – vidutinės apimties prozos kūrinys, vaizduojantis keletą reikšmingesnių herojaus gyvenimo epizodų. Apysaka įsiterpia tarp romano ir apsakymo, bet ji gali būti trumpesnė už ilgą apsakymą ir ilgesnė už trumpą romaną. Apysakoje rodomas žmogaus formavimosi procesas. Veiksmas plėtojasi viena linija (romane būna kelios), jis trunka ilgesnį laiką, nors būna vaizduojami tik keli svarbiausi herojaus gyvenimo epizodai. Vaizduojamoji tikrovė apysakoje rodoma vienu ar dviem požiūriais, o ne plačiai, visapusiškai. Kitas apysakos bruožas – lanksti forma, neapibrėžta sandara. Daug ką perima iš kitų žanrų: įvykius, veikėjus piešia kaip romanas; kalbos glaustumą ima iš apsakymo, aplinkos konkretumą, tikrovės reiškinių pažinimą – iš apybraižos. Pasakotojas daugiausia būna objektyvus stebėtojas. Pvz. – J.Biliūno “Liūdna pasaka”.