ERNESTAS MILERIS HEMINGWAY’US
1959-iais metais vėl išvyko į Ispaniją. Tarsi apsėstas skersai ir išilgai išvažinėjo visą šalį, blaškėsi iš vienų bulių kautynių į kitas. Tai buvo tarsi mėginimas susigrąžinti praėjusius laikus. Hemingvėjus jautėsi išsekęs, apniktas dvejonių. Sunku buvo rašyti, dar sunkiau trumpinti savus tekstus. Jautė kūrybinės negalios baimę. Triukšminga draugija, kurią jis anksčiau taip mėgo, jį vargino. Gyvenimo pabaigoje Hemingvėjų kankino persekiojimo manijos priepuoliai. Rašytojas nuolat baiminosi FTB agentų, visur juos regėjo, aplink jautė esant tik priešus. 1961-iais metais jis kelis kartus bandė nusižudyti, manė, kad jei jau norima jį sunaikinti, tai šį nuosprendį įvykdys sau pats. 1961-ųjų liepos 2-ąją Ernestas Hemingvėjus nusišovė, nepalikęs jokio raštelio.
E. Hemingvėjus norėjo tapti literatūros garsenybe, ir tai jam pavyko padaryti. Pastarųjų dešimtmečių literatūros tyrinėtojai nebesižavi ” tėtušiu Hemu ” taip aistringai kaip anksčiau, o vadina jį įsimylėjusiu pozuotoju, žiauriu žmogumi. E. Hemingvėjaus laiškuose, jo šeimos narių, pažįstamų, kritikų, žurnalistų knygose apie jį išryškėja prieštaringo žmogaus paveikslas : jautraus, silpno, klystančio, nepasitikinčio savim, bet kartu atidžiai kontroliuojančio savo išorės gyvenimą, konstruojančio ” vyriškumo kodeksą “, mėginant priartėti prie vyriškumo idealo ne tik kūryboje, bet ir gyvenime.
Tačiau atmintyje išlieka ne E. Hemingvėjaus trūkumai, o jo stipri valia, romantiška prigimtis, atsidavimas darbui, sugebėjimas disciplinuojant save nušlifuoti savo talentą iki žerėjimo.
” Kokie žmonės, tokios ir jų rašomos knygos. ” ( G. K. Lichtenbergas ).