ESTETINIS IDEALIZMAS
20a. pradžioje Europos filosofijoje atsiranda intuityvizmas (H.Bergson): jos atstovas filosofas B. Croce (1866-1952), turėjo didelę įtaką kai kurių 20a. pradžios kalbos mokslų susiformavimui. Jo pažiūros tiesiogiai paveikė vadinamąją Foslerio mokyklą, arba estetinio idealizmo kryptį, o kartu ir neolingvistų bendrą požiūrį į kalbą ir iš dalies – į žodžių ir daiktų mokyklą. B. Croce kalbą laiko atskirų asmenų kūrybinės intuicijos produktu, kaip intuityviai kuriama ir suvokiama vaizdų sistema. Šią koncepciją perėmė vokiečių kalbininkas Karlas Fosleris (1872-1949), Miuncheno universiteto romanų kalbų profesorius. Jis kalbą taip pat traktuoja kaip individualios dvasinės kūrybos reiškinį.
“Pozityvizmas ir idealizmas kalbotyroje”- programinis Foslerio darbas (1904). Šis darbas nukreiptas prieš jaunagramatikius. Jis juos vadina pozityvistais, nes jie kalbos reiškinių tyrinėjimą laiko savitiksliu dalyku ir visą savo darbą įsivaizduoja kaip faktinės medžiagos kaupimą. Kaip atsvarą Fosleris iškelia vadinamąjį idealizmą. Pasak jo, tai priežastinių ryšių tarp kalbos reiškinių ieškojimas. Reikia kelti klausimą ne kas yra kalboje, bet kodėl taip yra, nes kalbos kitimo varomoji jėga yra “kalbos dvasia”. Kalba yra individualios dvasinės kūrybos reiškinys, todėl lemiamas faktorius kalbos funkcionavime yra estetinis faktorius: individas į visą ką sako ideda dalį savęs, todėl kalboje tartum veidrodyje atsispindi kalbos esmė. Ji yra nuolatinis veržimasis prie estetinio idealo. Vadinasi bet kokį individualų pakitimą kalboje lemia estetinis faktorius. Kadangi bet koks pakitimas kalboje prasideda nuo individo, tai estetinis faktorius yra apskritai kalbos kitimą lemiantis faktorius. Dėl tokių pažiūrų Foslerio m-kla vadinama estetinio idealizmo kryptimi. Kiti šios m-klos žymesni atstovai taip pat buvo romanų fil. specialistai: E.Lerchas (1888-1952), L.Spiceris(1887-1960) ir kiti. F. kritikavo ne tik jaunagramatikų pozityvizmą, bet ir jų atomizmą, t.y. pomėgį izoliuotai aprašinėti atskirus kalbos vienetus. Toks kalbos skaidymas, pasak F., naikina kalbos dvasią, glūdinčią indoeuropiečių kalbėjime, konstruojančią ne tik atskirus garsus, jų junginius, žodžius, sakinius, bet ir viską drauge. F. kalbėdamas apie k. dvasią, turi omeny kalbos sistemą, realizuojamą kalbėjimo aktu. Ta prasme jis yra teisus: kalbėdami mes atgaminame ne tik k. sistemos vienetus (garsus, morfemas ir kt.), kiek realizuojame jų tarpus. santykius. Izoliuotai tirdami atskirus kalbos vienetus negalime įžvelgti kalbos sistemos ypatybių.
K.Fosleris dar skiria vad. teorinę ir praktinę k. dvasią. Teorinę k. dvasią jaučia tik talentingi žmonės, o praktinę visi paprasti. Tačiau kadangi kiekvienas individas turi savo estetinį idealą, tai egzistuoja tiek kalbų kiek yra kalbančių. Dėlto klbt-yra turi tirti individualų stilių ir tik stilistika yra tikrasis mokslas apie kalbą. Tirti reikia ir tą indiv stilių, kurį formuoja praktinė kalbos dvasia, ir tą kurį formuoja teorinį. Be to reikia žiūrėti santykio tarp bendratautinės kalbos ir rašytojo. Estetinio idealizmo m-kla nusipelnė klbt-rai stilistikos kaip savarankiško k. mokslo disciplinos suformavime. Keldamas praktinės ir teorinės k. dvasios suformuotų stilių skirtumo klausimą, F. tuo pačiu stilistiką skiria į lingvistinę ir literatūrinę.
F. klydo tapatindamas kalbą ir žodžio meną ir tvirtindamas, kad kalbėjimas yra individo kūrybinės intuicijos produktas. Matyt todėl, kad nepankamai įvertino soc. kalbos pobūdį. Kiti F. darbai: “Kalba kaip kūryba ir vystymasis” (1905), “Dvasia ir kultūra kalboje” (1925), “Prancūzų kultūra ir kalba” (1913, 1929). Fosleris buvo taip pat ir literatūros mokslininkas: monografija apie Celinį, Rasiną, Lafonteną, Dantę ir t.t., tačiau kaip kalbininkas jis nusipelnė daugiau.
Kiti šios mokyklos atstovai, taip pat romanistai, gyveno ir dirbo kiek vėliau: E. Lerchas, prancūzų sintaksistas, L. Spitzeris – stilistas, semasiologas ir etimologas, E. Lorckas, G. Bertoni.
Foslerio kalbos koncepcija metodologiniu požiūriu turi tris šaltinius: 1.Irracionalistinę, idealistinę filosofiją, 2. Humbolto kalbos filosofija, ypatingai ta jos dalis, pabrėžianti tiesioginį kalbos ryšį su žmogaus pažiūromis į jį supantį pasaulį, t.y., Humbolto mokymas apie “vidinę kalbos formą”. 3.Italų esteto B. Croce pažiūras.