Europietiškoji kalbotyra viduramžiais
Viduramžiai: 5-6a.-akstyvieji
7-10a.-vidurinieji
11-15a.-vėlyvieji.
Per visus viduramžius kalbos domėjimasis neišnyksta. 5-6-7-a. nusistovi valstybių ribos ir tik po to kalba. Jei kas ir nagrinėjama tai tik antikiniai kūriniai. 6a. Prisciano gramatika, bet dar antikinių tradicijų. 7a. Cenn Faelad buvo parašyta airių kalbos gramatika. Airių kalba buvo keltiškos prigimties. Kadangi viduramžiais vyravo lotynų kalba, todėl airių kalbos nagrinėjimas atrodo gana keistas. Tai būtų paaiškinama aukštu gyvenimo lygiu buvusiu Airijoje, kur anksti įsikuria vienuolynai ir jie tampa mokslo ir kultūros centrais. Iki 10 ar 11 a. gramatikos srityje nieko naujo neatsiranda, nagrinėjamos Donato gramatikos, Prisciano gramatika. Tradiciškai lotynų kalba įsitvirtina kaip mokslinė-bažnytinė kalba. 12a atsiranda poslinkiai vakarietiškoje kalbotyroje. Tai pasekmė darbo, pradėto 11 a. Susidomima Aristotelio logika.Imama sieti mąstymo struktūrą su kalbos sistema. Pradedant 11a. prasideda gilinimasis ne į praktinę gramatiką, bet į aiškinamąją. Kaip mąstymo struktūros išreiškiamos žodžio pavidalu. Ši besiformuojanti gramatika kuriama lotynų kalba. Gramatikos išskiriamos į praktinę ir mokslinę. Imant lotynų kalbą aiškinamoji gramatika nagrinėja lotynų kalbos gramatines formas. Mokslinės gramatikos atstovai(12-13a): Petrus Helias, prancūzų kalbininkas, buvo išgarsėjęs darbu “Summa gramaticae”; Tomas Erfurtuetis ” De modis significandi seu gramatica speculativa”(Apie žymėjimo būdus arba spekulatyvinė gramatika).Paskui jis parašė”Tractatus de constructionis gramaticae”. Tai grynai logikos įkvėpti darbai, ypač pirmasis. Tai buvo atsispyrimas nuo logikos ir ėjimas į gramatinę, kalbinę medžiagą. Buvo siekiama išaiškinti, kokios kalbos dalys ir klasės išreiškia gyvą kategoriją., mąstymo dalykus. Iki 12-13a. to nebuvo viduramžiškuose tyrinėjimuose. Dar kai ką galima surasti antikoje(Varono gramatika).tačiau ten semantiniai kriterijai dar buvo vartojami nenuosekliai. Viduramžiuose – jau nuosekliau, nuodugniau. Susiformuoja įvardijimo, žymėjimo teorija, remiantis prasme, semantiniais dalykais, žymėjimu. Tam nemažai įtakos turėjo labai aktyvi diskusija dėl universalijų. Atskirybės-”namai”, “arklys”.Universalijos(bendrosios sąvokos)- gyvūnas, vaisius(obuolys, kriaušė ir t.t.) Ginčas įsiliepsnoja dėl to, ar tikrovėje egzistuoja bendrų sąvokų išraiška.Pvz.: kaip įsivaizduoti sąvoką “gyvūnas”. Viduramžiais atsirado žmonių, tvirtinančių, kad bendrosios sąvokos yra realios. Realistai sakė, kad tikrovėje egzistuoja tik bendrosios sąvokos, o atskirybės – tai tik tų bendrųjų sąvokų blankios, menkavertės kopijos. Šiai tendencijai atstovavo Anzelmas Canterbury(1033-1109). Į pirmą vietą jis iškelia subjektyvią realybę. Nominalistai tvirtino, kad bendrosios sąvokos- žmogaus proto kūrinys. Bendrosios sąvokos-tik vardas, pavadinimas, o tikrovėje egzistuoja atskiri reiškiniai. Nominalistų mokyklos vadas- Roscelin Compiegne(1050-1110). Pačioje nominalistų mokykloje nuomonės truputį skyrėsi. Vieni manė(R.C.), kad tos bendrosios sąvokos-labai bendras dalykas, neatspindintis tikrovėje esančių dalykų. Abelard(1079-1142), Roscelino mokinys pripažino, kad universalijos- tik sąmonės sukuriamos sąvokos; jos atspindi konkrečių reiškinių, daiktų ypatybes; jos nėra tuščios. Jis ketino, ragino sukurti universalią filosofinę kalbą, kuri padėtų bendrauti įvairių tautybių mokslininkams. Pats jis jos nesukūrė, bet ta jo idėja neišsisklaidė ir jam mirus. Ją stengėsi įgyvendinti, populiarino vėlesniais laikais gyvenęs filologas Raymond Lulle(Lullius;1234/5-1315). Jis labai uoliai stengėsi įgyvendinti universalios kalbos idėją. Jo garsiausias darbas-”Ars generatis”(1280). Čia jis jau pateikia tokios rašytinių ženklų sistemos pavyzdį. Jis sukuria tokią sistemą, kuri galėtų tarnauti minčių reiškimui. Tik ji išeina labai sudėtinga.Pavyzdžiu laikė klasikinę lotynų kalbą, pasak jo ta konstruojama kalba turi atitikti logikos dėsnius, principus. Tai apsunkinantis dalykas, sunaikinantis kalbos galimybes. Tai praktiškai neįgyvendinama užduotis. Juk bendravimas buvo nepaprastai apsunkintas. Viduramžiais labai trūko platesnio kalbų pažinimo: vienos lotynų kalbos nepakako. Daugiau kalbų nebuvo patyrinėta. Lullio ir Abelaro idėjos nebuvo absoliučiai originalios. Jau antikoje buvo apie tai galvota. Marco Aurelijaus draugas, gydytojas Galenas apie tai jau kalbėjo. Savo filosofija labai atitiko M.Aurelijų.
Bandymai viduramžiais sukurti universalią kalbą nebuvo sėkmingi, bet jie turi vertę. Tai buvo bandymai sukurti aiškinamąją gramatiką.