Europos monetarinė sąjunga
5.3 lentelė
| Centrinis bankas | Pinigų kalimo pajamos |
| Belgija | 0.60 |
| Britanija | 0.30 |
| Danija | 0.32 |
| Prancūzija | 0.40 |
| Vokietija | 0.57 |
| Graikija | 1.37 |
| Italija | 0.74 |
| Airija | 0.47 |
| Liuksemburgas | 0.16 |
| Olandija | 0.60 |
| Portugalija | 1.63 |
| Ispanija | 1.07 |
Mastrichto sutartis
apsvarstant naują ECB konstitucinį statusą, Mastrichto sutartis reikalauja, kad kuriama Europos centrinė bankinė sistema būtų konstituciškai nepriklausoma nuo renkamos vyriausybės ir teisiškai palaikytų kainų stabilumo ribas EU. Nors kolektyviai vadinama ECB, sistema apims:
1 ECB, kuri turės prezidentą ir šešis vykdomuosius narius paskirtus Europos Tarybos aštuonerių metų laikotarpiui, ir valdybos taryba (vykdytojai plius nacionalinių centrinių bankų valdytojai, iš šalių-narių); bei
2 Europos Centrinio Banko Sistema (ESCB), susidedanti iš dalyvaujančių nacionalinių centrinių bankų, kurie veiks kaip vietiniai atstovai vykdydami ESCB politikos nurodymus.
Išplečiant tai, sprendimų priėmimo jėgos reikšmė pasireikš centre kartu su ECB, naudojamas terminas ECB paimamas apibūdinti visą sistemą. Visi politiniai ir ekonominiai nepriklausomybės indeksai siūlomai ECB bus identiški Vokietijos Bundesbank’o, kuris dabar yra pats nepriklausomiškaiusiais centrinis bankas (žr. lentelės 5.1 ir 5.2).
Kadangi ECB apims ir veiks per centrinius nacionalinius bankus, Mastrichto sutartis reikalauja, kad bankai nutrauktų ryšius su savo vyriausybėmis ir tampų visiškai ekonomiškai ir politiškai nepriklausomi prieš įstojant į ESCB. Sutarties 7 punktas, pavyzdžiui, draudžia bet kuriam centriniam bankui priklausančiam ECB ieškoti ar vadovautis kitomis EU institucijomis, įskaitant ir savo nacionalinę vyriausybę (Ministerijos taryba, 1992).
Sumažinant pereinamojo nedarbo EMU kaštus istoriškai aukšto infliacijos lygio šalyse priklausančioms EU (t.y. Britanija, Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija), Sutartis įsivaizduoja, kad artėjimas prie vieningos valiutos priklauso nuo “suartėjimo kriterijų” įvykdymo. Šių aplinkybių nuoseklumas yra tai, jei patenkins, trumpalaikių kaštų atsisakyti monetariniam suverenitetui būtu kuklu, pagal prasmę, pralenktų panaše nauda. Kriterijai apimantys tris rodiklius infliacijos susiliejimui:
1 laimingo kandidato infliacijos lygis negali būti didesnis kaip 1,5% virš trijų EU šalių, kurių yra žemiausias infliacijos lygis;
2 ilgalaikių palūkanų norma negali būti didesnė kaip 2%, trijų šalių su žemiausiu palūkanų lygiu; ir
3 nacionalinė valiuta negali būti devalvuota ir turi pasilikti “normaliuose” ERM rėmuose (±15%) per paskutinius du metus.
Šie trys kriterijai patys save paaiškina, išskyrus 2-ąjį. 2-jo kriterijaus reikšmė ta, kad ilgalaikės palūkanas nustato finansinė rinka tikėdamasi infliacijos ateityje. Esmė paprasta, šios dienos ilgalaikės palūkanos yra vidutinio dydžio tikėtino būsimo trumpalaikio palūkanų dydžio. Jie investitoriai tikisi didelio infliacijos lygio ateityje, atitinkamai jie tikėsis ir aukšto trumpalaikio palūkanų dydžio ateityje taip pat. Šios dienos ilgalaikių palūkanų norma atitinkamai bus aukšta ir tada šalyje, kur tikimasi infliacijos, pasiliks žema ir ateityje.
Yra dar du suartėjimo kriterijai kurie susiję su narių-valstybių galimybe elgtis pagal fiskalinę politiką taip kaip nustatyta EMU narystėje. Kaip pažymėta aukščiau, pinigų kalimo ir automatinio skolinimosi galimybių praradimas vyriausybėms reikš sunkesnį deficitinio biudžeto finansavimą ir didelių valstybės sektoriaus skolų gražinimą. Mastrichto sutartis be to reikalauja dviejų apribojimų visuomeniniam finansavimui (o gal visuomenės pajamom)
1 nacionalinis biudžetas turi būti nemažesnis 3% GDP;
2 nacionalinės skolos turi būti mažesnės kaip 60% GDP.
Mini EMU modelis
Labiausiai tikėtinas bet kokio mini EMU modelis bus “sunkus” egzistuojančios EMS variantas. Pagrindinė EMS ypatybė, žinoma, yra ERM, sutarimas kuriuo valstybės- narės įsipareigoje palaikyti jų dvišalius valiutų kursus siaurose ribose apie nustatytus vidutinį lygevertiškumą. Oficiali ribų juosta dabar yra ±15%. Kaip pažymėta anksčiau, kapitalo kontrolės nebuvimas, reikalauja monetarinės politikos kontrolės didelio laipsnio palaikyti valiutų kursus nustatytoje juostoje (t.y. svarbus pinigų suvereno paaukojimo). Aukštesnė palūkanų norma vienoje šalyje iššaukia aukštesnė palūkanų normą kitose šalyse, norint išsaugoti tokius pat dvišalius valiutų kursus.
Pradiniame EMS modelyje, kuris pradėjo veikti 1979, buvo siekiama, kad dalyvaujančių valstybių nacionaliniai centriniai bankai suvienytai sutiktų pritarti monetariniam pažiūriui, padidinti kolektyvinė gerovė. Praktiškai, Vokietijos Bundesbank- nepriklausomas centrinis bankas įstatymiškai įpareigotas palaikyti Vokietijos kainų stabilumą (žr. Anksčiau)- turėjo nuosekliai atsisakyti būti pririštiems prie tokių kolektyvinių diskusijų, bijant priėmus tokį monetarinį požiūrį atsiras pavojus vidaus infliacijai. Bundesabk’o nenoras yra suprantamas. Tai žemos ir stabilios infliacijos išsilaikymo rekordas rinkoje palyginus su kitom pagrindinėm EU valstybėm . Atitinkamai, Bundesbank’as tęsė nustatytą Vokietijos palūkanų normas išskirtinai sąryšiu su Vokietijos ekonomikos lygiu po 1979, atstovaujant kitus, didesnės infliacijos šalims su absoliučia alternatyva:
1 arba jie seka Vokietija, siekia ir įveda atitinkamas palūkanų normas; arba
2 jų valiutos bus nuvertintos palyginus su Vokietijos marke, priverčiant jas devalvuoti
3 jos visos paliks ERM
Įtampa EMS, turėjo tiesioginį būdingą rezultatą, valiutų kursų pertvarkymas per paskutiniuosius metus, kitų EU valdžių pritarimas “vokietijos politikos dominavimo” įsigalėjimui- t.y. pasyviai sekant Vokietijos monetarinį požiūrį- galėjo pasiūlyti priemones pasiekti didesnį valiutų kursų stabilumą (t.y. sumažinti nestabilumo įtampą) ir garantuoti didesnį vidaus kainų stabilumą. 1980m viduryje, EMS išaugo į “vokietijos markės bloką”, su Vokietijos Bundesbanku nustatant bendrą monetarinį požiūrį visoms dalyvaujančioms narėms- valstybėms. Taip monetarinės politikos sutvarkymas, EMS turi daug pranašumų ir trūkumų prieš EMU:
1 sumažina valiutų kursus netikėtai
2 iššaukia monetarinio suvereniteto aukojimą ne Vokietijos šalims- narėm.
3 jo centre nepriklausomas Bundesbank’as, įkurtas kainų stabilumui.
Paskutinės įtampos EMS turėjo, pasisuko į vidų (užėjo), didelį kilimą nuo staigaus padidėjimo monetarinio suvereniteto praradimo kaštuose silpnesnių valstybių-nairų. Kaip jau minėta, laikantis bendros monetarinės politikos pasinaudoja trumpo laikotarpio valstybės- narės kaštais, kadangi infliacija visose valstybėse yra suderinta. Svarbiausia pastarųjų metų problema buvo didelis ekonominis smūgis suduotas Vokietijos, kai kitose valstybės buvo prasidedantis nuosmukis. Vokietijos susijungimas paspartino Vokietijos ekonomiką, įtakojo stiprų ekonomikos augimą 1990-91m ir sukėlė infliacijos spaudimą. Pietinis Europos ekonomikos {ūkiai}(t.y. Danija, Beneliuksas ir maža išimtim, Prancūzija), kurios yra labai integruotos su Vokietija dalijasi laikino bumo vaisiais, bet Britanijai ir neturtingesnėms šiaurinėms šalims, susijungimas išmušė iš vėžių jų verslo ritmą iš Vokietijos ritmo. Kai Bundesbank’as pakėlė palūkanų normas, bijodama Vokietijoje infliacijos, Vokietija sukėlė nesveikintiną ir nereikalingą defliacijos spaudimą silpnesnėm valstybėms- narėms.
Kai nuosmukis pagilėjo ir nedarbas padidėjo, pagausėjo vyriausybių prašymai, šalyse kaip Britanija, sumažinti palūkanų normas ir devalvuoti prieš Vokietijos markę. Pasisuko į vidų, devalvacijos baimė sukėlė stiprią valiutų kursų rinkos spekuliaciją, kad silpnesnės valiutos atsidūrė neįveikiamame spaudime, ir viena po kitos, buvo išstumtos ši EMS ar devalvuotos. Toms šiaurinėms valstybėms, kurios liko EMS, tačiau, dabartinis susitarimas imtis pagrindų palaikyti mini EMU, kad galėtų pasirodyti be formalaus poreikio patvirtinti EMU visoms valstybėms-narėms. Jau Belgija ir Liuksemburgas turi monetarinę sąjungą (t.y. jų valiutos yra kaitaliojamos). Šios dvi valstybės, kart su Olandija, neformaliai laikosi labai siauros užduotos juostos vis-a-vis su kiekvienos iš jų valiutos ir Vokietijos markės, nepaisant EU 1993 balandžio sprendimo oficialiai pereiti prie labai plačios ±15% juostos. Prancūzija ir kitos šalys norėdamos prisijungti prie mini EMU (tikriausiai tik Danija) galėtų seki pavyzdžiu, palaipsniui siaurinti juostą savo valiutų kurso kitimui iki tol kai dvišaliai kursai būtų nekintamai fiksuoti. Visos šios permainos galėjo įvykti ir dabartinėje EMU, be poreikio nustatyti tvarkaraštį ar formalių sutatrčių. Per šį vystymosi prisiartinimą, mini EMU galėjo laipsniškai išsiskleisti, kurioje norių valiutos būtų faktiškai kaitaliojamos- teikdamos daug naudos vieningai valiutai be jos faktiŠko pateikimo.