F. Kemėžis
Kaip minėta, 1924 m. įsteigus LŽŪA, politinę ekonomiją joje pradėjo dėstyti F. Kemėžis, savo politinėmis pažiūromis artesnis labiau prie tautininkų. Akademijos studentams keliolika metų skaitytų paskaitų ciklą 1938 m. jis išleido atskirą knygą, kuri ir yra šaltinis, sprendžiant, sukokiomis politinės ekonomijos teorijomis buvo supažindinami akademijos studentai. Įžangoje autorius rašo, kad tai nėra originalus darbas, nes daugiausia sekama JAV ir Vakarų Europos ekonomistais. Tačiau pažymi, kad, ypač skyriuose apie pasiskirstymą, vartojimą, kooperaciją ir kitur, įkaišiojęs “ir savų originalių minčių”. Ir iš tikrųjų knygoje nesilaikoma vienos kurios nors teotijos, o eklektiškai jungiama daugelis jų.
Nagrinėdamas prekės vertės klausimą, F. Kemėžis daugiausia rėmėsi ribinio naudingumo teorija. Teigė, kad prekė turi dvi savybes: mainomąją vertę ir vartojamąją vertę. Mainomąją vertę jis sutapatino su kainą, o vartojamąją vertę su verte, laikė ją priklausoma nuo subjektyvaus pirkėjo vertinimo. Pirkėjo gi subjektyvų vertinimą apsprendžias poreikio svarbumas ir jo patenkinimo būtinumas, kitaip sakant ribinis naudingumas. Rinkoje prekių kainos nusistatančios svyruojant pasiūlai ir paklausai.
F. Kemėžis, be to, lietė ir kitas ekonomines kategorijas. Pinigų esmės jis neatskleidė, nes ją sutapatino su pinigų funkcijomis. Kapitalo, palūkanų, pelno, darbo užmokesčio ir kitų kategorijų aiškinimą susiejo su paskirstymo aiškinimu, o pastarąjį – su gamybos veiksnių teoriją. Jis rašė: “Yra žinomi keturi svarbieji gamybos faktoriai: žemė, darbas, kapitalas ir organizacija”, t.y. gamybos valdymas ir organizavimas. “Pagal tuos keturis gamybos veiksnius turime ir keturis didžiuosius pretendentus į gerybių dalybas” (22, 4).
Žemės savininkas gaunąs žemės rentą, kapitalo – palūkanas, įmonės “organizatorius” (funkcionojantis kapitalistas) – pelną, o darbo savininkas – darbo užmokėstį.
Žemės rentą, palūkanas, pelną ir darbo užmokestį F. Kemėžis suprato kaip gamybos veiksnių kainas, nusistovinčias pagal tuuos pačius principus, kaip ir bet kurių kitų prekių kainos, t.y. svyruojant pasiūlai ir paklausai, susiduriant pirkėjo subjektyviam vertinimui bei ribiniams gamybos veiksnio kaštams.
Kapitalų F. Kemėžis faktiškai suprato gamybos priemones o jo kaupimą bene vienitelis Lietuvoje aiškino, galima sakyti, pasiremdamas N. Senjoro susilaikymo teorija. “Taupymas sukuria naujus kapitalus. Taupymas – tai susilaikymas nuo kapitalo naudojimo. Asmuo ar įstaiga ne visas savo grynas pajamas suvartoja, jų dalį sutaupo, ir tie taupiniai ir sukuria naują kapitalą” (22, 305).
Kapitalizmo F. Kemėžis nelaikė tobula santvarka, nurodydamas pernelyg didelę kapitalų koncentraciją atskirų žmonių rankose, nuolat pasikartojančias ir vis gilėjančias ekonomines perprodukcijos krizes ir kt. Visa tai, sakė, susiję su tuo, kad kapitalistinė santvarka slopino teigiamosius žmogaus instinktus ir netrukdė pasireikšti neigiamiesiems.
Socializmas, įgyvendinamas Tarybų Sąjungoje, nežiūrint kai kurių teigiamų pasiekimų, kaip ateities santvarka netinkąs, nes panaikina privatinę nuosavybę, kuri esą yra žmonių įgimta ir sudaro vieną pagrindinių jo instinktų. Ateities santvarką turinti būti “kažkur viduryje [...] tarp liberalizmo ir socializmo” (22, 389).
Valstybė nuosavybę, ypač stambiąją, turi apdėti aukštais mokesčiais, turės būti plėtojama “ūkinė demokratija (didinamas “darbo tarybų”, profsąjungų vaidmuo), be to, turės vykti nuosavybės difuzija (daugiausia per akcijas ir kooperaciją). Kooperacijai F. Kemėžis teikė daug reikšmės: kooperacija pakeičianti “pelno motyvą tarnavimo motyvu”, visus padaranti darbininkais ir kartu savininkais, ugdanti savitarpio pagalbos jausmą ir t.t. Jis darė išvadą, kad “kooperacija gali konkuruoti su kapitalistine sistema ir iš palengvo ją iš šios pozicijos išstumti [...]” (22, 409).
Kapitalizmo kritika ir ieškojimas būdų tobulesnei socialinei santvarkai sukurti siejo F. Kemėžį su krikščioniškojo modernizmo srove. O jo skaitytaspolitinės ekonomijos kursas rodo, kad labiausiai, galima sakyti iš nemarksistinių ekonominių teorijų Lietuvoje buvo paplitusi vadinamoji gamybos veiksnių teorija. Šia teorija rėmėsi ir prof. P. Šalčius, dėstęs politinę ekonomiją Kauno universitete. Šiek tiek mažiau populiari buvo ribinio naudingumo teorija. Be F. Kemėžio paskaitų, ji tam tikru mastu buvo dėstoma ir K. Paltaroko sociologijos vadovėlyje “Socialis klausimas” (1921), naudotame universiteto Teologijos fakultete.
Peršasi išvada, kad Lietuvos Respublikoje po Kauno universiteto kitu mokslinės, kurybinės minties centru buvo LŽŪA. Joje buvo gvildenami ir socialiniai ekonominiai klausimai. Neatsitiktinai jos auklėtiniai, kuriuo faktiškai buvo ir A. Andrašiūnas, dirbdami agronomais, kultūrtechnikais, gyvai domėjosi socialinių gyvenimu.