FdeSAUSSURE: ,,Bendrosios lingvistikos kursas”
Bendrosios lingvistikos kursą FdeS. dėstė Ženevos universitete nuo 1907m iki mirties kas 2 mokslo m. šis kursas l svarbus lingvistinėms FdeS. pažiūroms suprasti. Čia jis pažymėjo ir svarbiausias struktūralizmo tezės. Bendro teorinio veikalo FdeS. nerašė, bet 1916m pagal jo klausytojų užrašus knygą parengė ir išleido jo vardu Š.Baly ir A.Sešė. ši knyga padarė didžiulį perversmą kalbotyroje. Pagrindinė veikalo idėja, kuria grindžiami visi svarbiausi jo postulatai yra kalbos sistemiškumo idėja. FdeS. žiūri į kalbą kaip į daugialypį reiškinį ir savo “CdeLG” pagrinde aiškina kalbos kilmę. Jis sukuria semiotinės, t.y. “ženklinės” kalbos prigimties teoriją. Jos pagrindas – semiotinis kalbos apibrėžimas: kalba yra tarpusavyje sąlygotų ženklų sistema, logiškai nepriklausanti nuo savo realizacijos (garsinės, grafinės ar kitokio pavidalo). Taigi k. yra tokia pat ženklų sist. Kaip ir kitos, žm sugalvotos susižinojimo tikslams. FdeS. numato semiotikos atsiradimą – bendroji ženklų sistemų teorija, tyrinėjanti visas ženklų sistemas. Kalbos tyrinėjimas yra sudėtinė semiotikos dalis. FdeS. ne tik vienas iš pirmųjų numatė semiot. Atsiradimą, bet ir nubrėžė jos ribas, paaiškindamas kokie ženklai laikytini semiotiniais, kokie ne. į vienus ženklus žm žiūri kaip į paprastus (natūralius), į kitus kaip dirbtinus (semiotinius). Natūr. Ženklų formą ir turinį sieja savaiminis ryšys (dūmai – ugnies ženklas); o semiotinis ženklas visada yra dirbtinis: jo turinys niekada tiesiogiai nenulemia išraiškos. Tikrovės dalyko materiali išraiška su turiniu susiejama žmonių kolektyvinio susitarimo pagrindu ir gana atsitiktinai (šviesoforo signalas). Pasak FdeS. kalbos ženklas yra toks pat dirbtinis kaip ir šviesoforo signalas. Kaip nežinantis nesupras, ką reiškia raudonas signalas, taip nesuprantančiam pvz. vok. kalbos “angst” bus tik žodžių junginys. FdeS. nepritaria, kad kalba yra tik pavadinimų sąrašas. Jo nuomone kalbos ženklas jungia ne daiktą ir pavd, o sąvoką ir akustinį vaizdą. Dėlto k. ženklas yra dvilypė psichinė esybė. K. ženklas yra dvilypis pačia savo prigimtimi, abi jo suded. Pusės yra glaudžiai sutapusios. Jei garsų eilutė jokio turinio neperduoda, nesiejama su jokia sąvoka, ji nėra ženklas. Ryšys jungiantis sąvoką ir akust vaizdą yra arbitralus, nemotyvuotas. Taigi ir kalbos ženklas yra arbitralus. Jokio savaiminio tiesioginio ryšio tarp žyminio ir žymiklio nėra: ta pati sąvoka skirt. Komunikacinėse sistemose gali būti siejama su skirt vaizdu: medis – arbor – Baum – arbre – дерево. Net įv sušukimai, garsiažodžiai nėra visiškai motyvuoti: au-au ir гав-гав. Pasak FdeS. arbitralumas yra pirma svarbi k. ženklo savybė.
Kalba – raiškos būdas yra priimtas kolektyvo ir remiasi kolektyviniu įpročiu. Kalba perimama iš ankstesnių kartų kaip gatavas derinys, ji paveldima tokia, kokia ji yra. K. ženklas būdamas arbitralus, tuo pačiu yra pastovus, remiasi tradicija. Taigi k. egzistuoja laike, yra tolydi, taigi tam tikra prasme reikia kalbėti apie ženklo kintamumą ir nekintamumą vienu metu. Kadangi k. ženklų sk yra neribotas, todėl pakeisti ją praktiškai neįmanoma. Ir kadangi kalba yra tam tikro kolektyvo reikalas, nuolat susiduriama su kolekt priešinimusi bet kokioms k. inovacijoms. Antra vertus laikas keičia k. ženklus, ne tik akustiniame (žymeklis), bet ir prasminiame lygyje (žyminys): k. ženklo kitimas visada sukelia santykio tarp žyminio ir žymeklio poslinkį. Pasikeitus žymiklio mater pavidalui, pakinta viso žodžio gram forma. Minėto santykio poslinkis leidžia kalbėti apie kalbos asimetriškumą: žyminio ir žymiklio ribų neatitikimą. Štai todėl k. ženklai gali būti vartojami ir perkeltine reikšme. Vėliau k. ženklo asimetriškumas paaiškintas S.Karcevskio, Prahos strukt. m-klos atstovo.
Iš semiotinės k. prigimtės teorijos išplaukia visi FdeS. postulatai apie kalbos sandaros tyrinėjimą. Formuluodamas tuos postulatus FdeS. laikosi dichotomijų (nuoseklus visumos dalijimas į dvi dalis, po to kiekv. dalies dar į dvi…).