Forfeitingas
Skirtingos rizikos iškyla priklausomai nuo to būdo, kurį forfeitorius išsirenka finasuojant savo pirkinį. Dauguma atveju forfeitorius ima paskolą finasuoti savo sandorį ta valiuta, kuria tas sandoris yra sudaromas. Bet jei, pavyzdžiui, jis paėmė paskolą Vokietijos markėmis, o kontrakto valiutas yra JAV doleriai, jis utomatiškai patiria valiutinę riziką. Jei forfeitorius užtikrina vekselių apmokėjimą laiku, tai valiutinė rizika gali būti sumažinta pararelinių forward valiutinių kontraktų dėka. Jei nustatyti terminai nesutampa, tai forfeitorius tik dalinai mažina nepalankaus valiutos kurso kitimo riziką.
Nesavalaikių vekselių apmokėjimo rizika. Siekiant nustatyti šios rizikos galimybę, forfeitorius turi sekti, kad pas jį visą laiką būtų pakankamai laisvų lėšų įvykdyti savo įsipareigojimus. Dėl to forfeitorius sustato lėšų įplaukų ir išplaukų planus. Pageidautina, kad tarp savų įsipareigojimų įvykdymo ir vekselių apmokėjimo egzistuotų nedidelė pertrauka. Rizikos valdymui forfeitorius paprastai sudaro visiems savo įsipareigojimams ir taip pat esantiems jo portfelyje popieriams skirtingomis valiutomis sąrašus.
Garanto rizika. Norėdami valdyti garanto nemokumo riziką forfeitoriai paprastai nustato limitus vienam garantui. Tokiu atveju būtina nustatyti ar forfeitorius yra banko padalinys, ar garantas yra bankas ar kita institucija, t.y. limitai turi būti susieti su institucijos rizika. Paprastai bankuose centralizuotai apdorojama ataskaita, kuri atspindi visus kreditus ir garantijas, suteiktas klientui. Ši ataskaita yra pagrindas nustatant garanto ribas.
Suvereni rizika. Forfeitorius turi nustatyti, kokioje šalyje randasi garantas. Kartais tai nėra taip paprasta..Pavyzdžiui, anglijos bankas turi filialus daugelyje šalių ir yra atsakingas už visų savo padalinių įsipareigojimus. Ir jei valiuta, esanti kokiame nors banko užsienio padalinyje, kažkodėl tai negali būti pervesta, pervesti reikalavimus centriniam bankui nėra įmanoma. Ne retenybė ir atgalinis variantas: užsienio padalinys savo laiku pervedė apmokėjimą į pagrindinį banką, kad šis apmokėjimą pervestų forfeitoriui, o bankas dėl kažkokių priežasčių užlaiko apmokėjimą. Tokiu atveju forfeitoriaus šansai atgauti jam priklausančius procentus už užlaikymą yra labai maži. Tokiais atvejais reikia atsižvelgti į šalies riziką. Tačiau nors ir labai gerai ją ištyrus, šalies rizikos negalima visiškai išvengti.
Kai kuriose šalyse draudimo kompanijos pateikia polisą, bet pateikia jį tik šalims su nedidele rizika. Tačiau tam tikrame lygyje draudimas tampa nenaudingu forfeitoriui. Aplamai forfeitoriai retai naudojasi draudimo kompanijų paslaugomis, tačiau ir šį galutinį variantą reikia turėti omeny.
Importuotojo ir eksportuotojo rizika. Kaip jau buvo minėta anksčiau, forfeitorius būtinai išnagrinėja bendrus importuotojo ir eksportuotojo mokumo ir kreditingumo bruožus, taip pat sandorio tikslingumą. Jeigu forfeitorius jau anksčiau turėjo reikalų su esamais partneriais, tai patikrinimas neužima daug laiko. Svarbu nustatyti kokiu atveju, ką reikia laikyti tinkamu patikrinimu: anketa, pokalbis su eksportuotojo ir importuotojo bankų valdytojais, pokalbiai su importuotoju ir eksportuotoju ir t.t. Bet kokiu atveju forfeitoriui reikės sugaišti tam tikrą laiką duoto klausimo sprendimui, nes priešingu atveju jis gali turėti nereikalingų nemalonumų.
Literatūros sąrašas
1.Eng M.V., Lees F.A., Mauer L.J. Global Finance, 1995.
2.Samuls J.M., Wilkes F.M., Brayshaw R.E., Management of Company Finance, 1990.
3.Vreil P., Mayers S., Principles of Finance, 1997.
4.Internet.