Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Aforizmai ir intermedijos (4/9)
Ketvirtas skyrius
AFORIZMAI IR INTERMEDIJOS
63
Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus – net ir patį save.
64
“Pažinimas dėl pažinimo” – tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė,- per jas gali ir visiškai joje susipainioti.
65
Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos.
65 a
Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis n e g a l i padaryti nuodėmės!
66
Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti – reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas.
67
Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui.
68
“Aš tai padariau”,- sako mano atmintis. “Aš negalėjau to padaryti”,- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.
69
Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos, kuri užmuša gailedama.
70
Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą, kuris vis kartosis.
71
Išminčius – kaip astronomas.- Kol suvoki žvaigždes kaip kažką “virš savęs”, tu dar nežvelgi pažistančiojo žvilgsniu.
72
Ne aukštesniųjų potyrių stiprumas, o jų trukmė sukuria aukštesnįjį žmogų.
73
Pasiekęs savo idealą, kartu ji ir pranoksti.
73 a
Kai kurie povai slepia savo uodegą – ir vadina tai išdidumu.
74
Genialų žmogų sunku pakęsti, jei jis neturi dar bent dviejų savybių: dėkingumo ir taurumo.
75
Žmogaus kilmingumo laipsnis ir pobūdis pasiekia aukščiausias jo dvasios viršūnes.
76
Karingas žmogus taikos metu puola pats save.
77
Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti,- gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų.
78
Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją.
79
Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių.
80
Išaiškėjęs dalykas nustoja mus dominti.- Ką turėjo galvoje tas dievas, kuris patarė: “Pažink save!” Gal – “nustok domėtis savimi! Tapk objektyvus!” – O Sokratas? – O “mokslo žmogus”?-
81
Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio?
82
“Užjausti visus” – būtų kietaširdiškumas ir tironija t a v o atžvilgiu, mano pone kaimyne!-
83
I n s t i n k t a s. – Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs.- Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje.
84
Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokejimą žaveti.
85
Tie patys vyro ir moters afektai skiriasi savo tempu: todėl vyras ir moteris nuolat neteisingai supranta vienas kitą.
86
Moterų asmeninės tuštybės gelmėse slypi dar ir beasmenė panieka – panieka “moteriai”.
87
S u v a r ž y t a š i r d i s, l a i s v a s p r o t a s.- Tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui,- tai aš jau kartą sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksčiau to nežinojo…
88
Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti.
89
Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus.
90
Prislėgtiems, niūriems žmonėms palengvėja kaip tik nuo to, kas slegia kitus, – nuo neapykantos ir meilės,- ir kuriam laikui jie iškyla į savo paviršių.
91
Toks šaltas, toks ledinis, kad nuo jo svyla pirštai! Prisilietusi prie jo, suvirpa kiekviena ranka. Ir kaip tik todėl kai kurie laiko jį alsuojančiu karščiu.
92
Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save? -
93
Familiarume nėra jokios neapykantos žmonėms, bet užtat kiek daug paniekos jiems.
94
Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant.
95
Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo.
96
Su gyvenimu reikia skirtis taip, kaip Odisėjas skyrėsi su Nausikaja – veikiau laimindamas negu mylėdamas.
97
Kaip? Didis žmogus? Aš vis dar matau tik savo idealo aktorių.
98
Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.
99
Nusivylęs sako: “Aš klausiausi aido ir girdejau tik pagyras.” -
100
Mes vaizduojamės, kad kiti yra patiklesni už mus: taip pailsime nuo savo artimųjų.
101
Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį.
102
Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. “Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila? Ar-ar-”
103
Laimės pavojus. – “Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas – kas trokšta būti mano likimu?”
104
Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus – sudeginti.
105
Laisvaminčiui, “pažinimo šventuoliui” – pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo “šventuoliškumui”) negu impia fraus 30 <Paaiskinimai.html>. Iš čia – didelis Bažnyčios nesupratimas, būdingas “laisvaminčių” tipui,- kaip j o nelaisvė.
106
Muzikos veikiamos aistros mėgaujasi savimi.
107
Kartą priimtas sprendimas užsikimšti ausis, kad negirdetum net geriausiu kontrargumentu,- stipraus charakterio požymis. Taigi – atsitiktine kvailumo valia.
108
Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas…
109
Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia.
110
Nusikaltėlio advokatai retai būna menininkais, sugebančiais panaudoti visą veikos siaubą kaltinamojo labui.
111
Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas.
112
Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs – jis nuo jų ginasi.
113
“Nori palenkti jį į savo pusę? Tai vaizduok prieš jį sutrikusį-”
114
Didžiuliai lūkesčiai, susiję su lytine meile, ir tu lukesčių gėdijimasis iš anksto gadina moterims visas perspektyvas.
115
Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai.
116
Didžiosios mūsų gyvenimo epochos prasideda tada, kai mes ryžtamės mūsų blogį pavadinti geriausiu mūsų bruožu.
117
Valia įveikti afektą galiausiai tėra kito ar daugelio kitų afektų valia.
118
Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis.
119
Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti – “pasiteisinti”.
120
Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą – jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti.
121
Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai – ir kad neišmoko geriau.
122
Džiaugtis dėl to, kad tave giria, kai kam tėra širdies mandagumas – visiška priešybė proto tuštybei.
123
Ir konkubinatas demoralizuotas – jį demoralizavo santuokinis gyvenimas.