Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Apie filosofų prietarus (1/9)
Anapus gėrio ir blogio
(Jenseits von Gut und Bose)
Ateities filosofijos preliudija
(Vorspiel einer Philosophie der Zukunft)
Frydrichas Nyčė (Vertė Evaldas NEKRAŠAS)
PRATARMĖ
Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo – kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J e i g u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k i e k nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų “subjekto” ir “Aš” sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos “nežemiškoms” pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių. Atrodo, kad visi didieji dalykai, prieš tapdami žmogaus savastimi kaip amžini imperatyvai, iš pradžių turi paklajoti po žemę milžiniškų, siaubą keliančių grimasų pavidalu: tokia grimasa buvo dogmatinė filosofija, pavyzdžiui, Vedanta Azijoje ir platonizmas Europoje. Nebūkime jai nedėkingi, nors, žinoma, turime pripažinti, jog iki šiol blogiausia, ilgiausiai trunkanti ir pavojingiausia iš visų klaidų yra dogmatikų klaida – būtent Platono išrasta grynoji dvasia ir gėris pats savaime. Bet dabar, kai ji įveikta, kai Europa išsivaduoja nuo šio slogučio ir bent jau gali ramiau miegoti, mes, k u r i ų u ž d u o t i s y r a b u d ė t i, jaučiamės esą palikuonys tos jėgos, kurią išugdė kova su šia klaida. Kalbėti apie dvasią ir gėrį, kaip kalbėjo Platonas,- be abejo, reiškia tiesę apversti aukštyn kojomis ir paneigti pagrindinę visokio gyvenimo sąlygą – p e r s p e k t y v ą; galima net paklausti, kaip paklaustų gydytojas: “Kur tokią ligą pasigavo gražiausia senovės atžala, Platonas? Ar tik nebus kaltas piktasis Sokratas? Argi Sokratas nebuvo jaunuolių tvirkintojas? Ir ar nenusipelnė jis savo cikutos taurės?” – Bet kova su Platonu, arba, aiškiau šnekant, kad būtų suprantama ir “liaudžiai”, kova su krikščioniška bažnytine tūkstantmečių priespauda – nes krikščionybė yra ne kas kita, kaip platonizmas “liaudžiai”,- sukūrė Europoje tokią nuostabią dvasios įtampą, kokios žemėje dar nėra buvę: lankas taip įtemptas, jog dabar iš jo galima šauti į tolimiausią taikinį. Tiesa, europietis šią įtampą suvokia kaip varginantį būvį; ir jau du kartus puikiu stiliumi buvo bandyta atpalaiduoti lanką: pirmą kartą tai mėgino padaryti jėzuitai, antrą – demokratai švietėjai; pasitelkę spaudos laisvę ir laikraščių skaitymą, pastarieji iš tikrųjų gali pasiekti, kad dvasia nebevargintų pati savęs! (Vokiečiai išrado paraką – šlove jiems! Bet jie jau atsilygino už tai – jie išrado spaudą.) Tačiau mes, nebūdami nei jėzuitai, nei demokratai, nei netgi tikri vokiečiai, mes, g e r i e j i e u r o p i e č i a i ir laisvi, l a b a i laisvi protai,- mes jaučiame dar ir visą dvasios vargą, ir visą jos lanko itampą! O galbut ir strelę, uždavini, kas žino? t i k s l ą…
Sils Maria, Oberengadinas
1885 m. birželis
Pirmas skyrius
APIE FILOSOFŲ PRIETARUS
1
Tiesos valia – ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meile, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekejo visi filosofai,- kokiu tik klausimu nepateike mums ši tiesos valia! Kokiu keistu, prastu, itartinu klausimu! Ši istorija ganetinai sena, ir vis delto atrodo, jog ji ką tik prasidejo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad m e s patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? K a s gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir k a s toks mumyse iš tikrųjų veržiasi “į tiesą”? – Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios v e r t ė s klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos,- bet a r n e m i e l i a u b ū t ų t r o k š t i netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų,- ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas – klausimų ir klaustukų! – Ir atsitik tu man taip: galų gale pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes ją pirmieji išvydome, pirmieji atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji r y ž o m ė s? Nes čia nemaža rizikos ir galbūt už šią riziką nėra pasaulyje didesnės.
2
“Kaip g a l ė t ų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojimas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, s a v o kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų bei geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis – būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, “daiktas pats savaime”: č i a, o ne kur kitur slypi jų pagrindas!”- Toks samprotavimo būdas – tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida; remdamiesi šiuo “tikėjimu”, jie bando pasiekti “žinojimą”, kurį galop iškilmingai paskelbia “tiesa”. Metafizikų tikėjimo pagrindų pagrindas – t i k ė j i m a s v e r t y b i ų p r i e š p r i e š a. Netgi atsargiausiems iš jų, netgi prisiekusiems “de omnibus dubitandum” 1 <Paaiskinimai.html>neatėjo į galvą, kad jau čia, prie slenksčio, pats laikas pradėti abejoti. Juk iš tikrųjų galima abejoti, pirma, tuo, ar išvis egzistuoja priešybės, ir antra, tuo, ar tie liaudiški vertinimai ir vertybių priešpriešos, paženklintos metafizikų antspaudu, nėra vien paviršutiniški vertinimai, laikinos perspektyvos, kurios atsiveria žvelgiant tam tikru rakursu, iš apačios į viršų, kad tai, dailininkų žodžiais tariant, yra varlės perspektyva. Kad ir kaip didžiai vertintume tiesą, teisingumą, altruizmą, kažin ar nederėtų gyvenime kur kas labiau vertinti iliuziją, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valią. Galbūt gerų ir garbinamų dalykų vertė paaiškinama kaip tik jų dviprasmiška giminyste, ryšiu su blogais, tariamai priešingais dalykais, netgi esminiu panašumu į juos. Galbūt! – Bet kam rūpi tokie pavojingi “galbūt”! Reikia palaukti, kol ateis nauja filosofų padermė – turinčių kitokį skonį ir kitokius polinkius, negu turėjo ankstesni filosofai,- pavojingo “galbūt” visomis jo prasmėmis filosofų padermė. – Ir kalbant visiškai rimtai: aš matau – tokie nauji filosofai ateina.