Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Kas kilnu? (9/9)
Devintas skyrius
KAS KILNU?
257
Lig šiol “žmogaus” tipą aukštino tik aristokratine visuomene – ir taip bus visada: tokia visuomene tiki išpletota socialine hierarchija, nevienoda žmoniu verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be d i s t a n c i j o s p a t o s o, kuri lemia giliai isišakniję luomu skirtumai, nuolatinis viešpataujančios kastos įprotis žvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus žemiau ir toliau, be tokio patoso visai negalėtų išaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau įtemptų ir platesnių sielos būvių, žodžiu, negalėtų tobulėti “žmogaus” tipas, negalėtų tęstis “žmogaus saviveika” – tariant moralinės formulės žodžiais, bet suteikiant jiems antmoralinę prasmę. Žinoma, tiriant aristokratinės visuomenės (taigi “žmogaus” tipo iškėlimo prielaidos) atsiradimo istoriją, negalima pasiduoti humanitarinėm iliuzijoms: tiesa yra rūsti. Pasakykime be gailesčio kaip iki šiol žemėje a t s i r a s d a v o kiekviena aukštesnė kultūra! Žmonės, dar natūralūs savo prigimtimi, barbarai siaubingiausia žodžio prasme, plėšrūnai, turintys dar nepalaužtą valios jėgą ir valdžios geismą, puldavo silpnesnes, romesnes, taikingesnes rases, kurios galbūt vertėsi prekyba ir gyvulininkyste, arba senas sukiužusias kultūras, kurių paskutinės gyvybinės galios buvo švaistomos ironijos ir sugedimo fejerverkuose. Kilmingųjų kasta iš pradžių visada buvo barbarų kasta: jos persvarą lėmė pirmiausia ne fizinė jėga, o dvasinė – jie buvo h a r m o n i n g e s n i žmonės (kiekvienoje raidos pakopoje tai iš esmės reiškia -”harmoningesni žvėrys”).
258
Korupcija, aiškiai rodanti, kad vidiniam instinktų pasauliui gresia anarchija ir kad sukrėstas fundamentalus afektų statinys, vadinamas “gyvenimu”,- korupcija, priklausomai nuo gyvenimo sanklodos, kuriai esant pasireiškia, gali būti labai skirtinga. Pavyzdžiui, jei aristokratija, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pradžioje, su rafinuotu pasibjaurėjimu atsisako privilegijų ir aukoja save savo moralinio jausmo palaidumui, tai yra korupcija: iš tikrųjų tai buvo tik baigiamasis aktas šimtmečius trukusios korupcijos, dėl kurios Prancūzijos aristokratija pamažu prarado savo viešpatavimo teises ir nusmuko iki karališkosios valdžios f u n k c i j o s lygio (ir galiausiai tapo šios valdžios blizgučiu). O juk esminis geros ir sveikos aristokratijos bruožas yra pojūtis, kad ji yra n e funkcija (karališkosios valdžios ar visuomenės), o j ų p r a s m ė ir aukščiausias pateisinimas – ir todėl su ramia sąžine ji gali priimti daugybės žmonių auką, tų žmonių, kurie j o s l a b u i turi būti prispausti, sumenkinti ir paversti daliniais žmonėmis, vergais, įrankiais. Svarbiausia, ji turi tikėti, kad visuomenė turi egzistuoti n e visuomenei, o tik kaip pamatas ir pakyla, reikalinga išrinktųjų būtybių rūšiai vykdyti savo aukštesniuosius uždavinius ir apskritai aukštesniajai b ū č i a i: ją galima palyginti su tais i saulę besistiebiančiais vijokliniais Javos augalais,- jie vadinami Sipo Matador,- kurie glėbia savo šakomis ąžuolą tol, kol galiausiai iškyla virš jo ir, remdamiesi juo, laisvai išskleidžia savo lapiją ir demonstruoja savo laimę.-
259
Abipusiškai vengti užgaulės, prievartos, išnaudojimo, savo valią laikyti lygia kito valiai – šiurkščiai kalbant, tai galima laikyti geranoriškumu, jei tik egzistuoja reikiamos sąlygos (butent abieju individu jegos ir verte panašios ir jie priklauso tai pačiai korporacijai). Bet kai tik mes pabandysime suteikti šiam principui platesnę prasmę ar net imsime traktuoti kaip s v a r b i a u s i ą v i s u o m e n e s p r i n c i p ą, tai tuoj pat paaiškes, kad jis yra gyvenimo n e i g i m o valia, irimo ir žuties principas. Čia reikia nuodugniai įsigilinti į dalyko esmę ir nepasiduoti visokiam sentimentaliam silpnumui: gyvenimas i š e s m ė s yra nusavinimas, žeidimas, svetimo ir silpnesniojo įveikimas, priespauda, griežtumas, savo formų primetimas, aneksija arba, kalbant švelniausiai, išnaudojimas – bet kam nuolat vartoti būtent tokius žodžius, kurie nuo amžių paženklinti šmeižto žyme? Ir ta korporacija, kurios atskiri nariai, kaip jau buvo sakyta, laiko save lygiais,- o taip yra kiekvienoje sveikoje aristokratijoje,- jeigu ji gyvybinga, o ne mirštanti, turi pati kitų korporacijų atžvilgiu daryti visa tai, nuo ko susilaiko jos nariai vienas kito atžvilgiu: ji turi būti įkūnyta galios valia, ji turi augti, plėstis, traukti prie savęs, siekti įgyti persvarą – ne iš kokių nors moralinių ar nemoralinių paskatų, o todėl, kad ji g y v e n a, o gyvenimas ir y r a galios valia. Bet jokiu kitu klausimu bendras europiečių požiūris nėra toks priešiškas mūsų mokymui, kaip šiuo; visur svajojama, netgi dangstantis mokslu, apie būsimą visuomenės būvį; kai bus panaikintas jos “išnaudojamasis pobūdis”: mano ausyse tai skamba taip, tarsi būtų žadama išrasti gyvenimą be organinių funkcijų. “Išnaudojimas” nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra e s m i n ė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.- Galbūt kaip teorija tai yra naujovė,- bet kaip tikrovė tai p i r m i n i s, p a m a t i n i s visos istorijos faktas: bent čia būkime sąžiningi patys sau!-
260
Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p o n ų moralė ir vergų moralė; – iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau – kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja – netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su nemažu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldžių jai žmonių,- arba pavaldžioje grupėje, tarp vergų ir visokių priklausomų žmonių. Pirmuoju atveju, kai “gėrio” sąvoką nustato viešpataujanti kasta, skiriamuoju, rangą lemiančiu požymiu laikomi iškilūs, išdidūs sielos būviai. Kilmingas žmogus atskiria nuo savęs būtybes, kurių būsenos yra priešingos tokiems iškiliems, išdidiems būviams: jis jas niekina. Nesunku pastebėti, kad šioje pirmo tipo moralėje priešprieša “geras” ir “prastas” reiškia tą patį kaip “kilmingas” ir “niekingas”, o priešpriešos “geras” ir “b l o g a s” kilmė kita. Niekinamas yra klastingas, bailus, smulkmeniškas, siekiantis siauros naudos; taip pat nepatiklus, žvilgčiojantis iš padilbų, nusižeminęs,- niekinama šuniška padermė žmonių, leidžiančių, kad juos spardytų, niekinamas prašinėjantis pataikūnas ir visų pirma melagis: visi aristokratai tvirtai tiki, kad paprasta liaudis linkusi meluoti. “Mes, tiesieji”,- taip vadino save senovės Graikijos kilmingieji. Akivaizdu, kad moraliniai vertinimai iš pradžių buvo taikomi ž m o n ė m s ir tik vėliau, kaip išvestiniai, buvo pradėti taikyti p o e l g i a m s: todėl moralės istorikai daro didelę klaidą, kai išeities tašku pasirenka, pavyzdžiui, tokį klausimą: “Kodėl giriamas atjautus elgesys?” Kilmingi žmonės suvokia save kaip vertės matą, jiems nereikia kieno nors pritarimo, jie sako: “kas žalinga man, žalinga ir savaime”, jie įsitikinę, kad būtent jie teikia daiktams vertę, jie k u r i a v e r t y b e s. Jie gerbia visa, ką įžvelgia savyje: tokia moralė yra savęs šlovinimas. Dominuoja pilnatvės, trykšte trykštančios galios jausmas, didžios įtampos laimė, turtingumo ir nuostatos atiduoti ir dovanoti suvokimas: ir kilmingas žmogus padeda nelaimingajam, bet ne (ar paprastai ne) iš užuojautos, o veikiau galios pertekliaus verčiamas. Kilmingas žmogus gerbia savyje galingą žmogu, taip pat toki, kuris moka valdyti pats save, kuris moka kalbeti ir tyleti, kuris be gailesčio būna rūstus ir griežtas pats sau ir pagarbiai žiūri į viską, kas rūstu ir griežta. “Rūsčią širdi Votanas idejo man krutinen”,- sakoma vienoje senoje skandinavu sagoje: ir tai tikra tiesa, išsiveržusi iš išdidaus vikingo sielos. Tokia žmoniu paderme didžiuojasi butent tuo, kad ji sutverta n e užuojautai,- todel sagos herojus perspedamas priduria: “Kas iš jaunumes neturi rusčios širdies, tas jos neturės niekad.” Taip manantiems kilmingiems ir narsiems žmonėms svetimiausia yra moralė, kuri skiriamuoju moralumo požymiu laiko užuojautą arba veiklą kitų labui, arba desinteressement; pasitikėjimas savimi, didžiavimasis, ironija ir panieka “altruizmui” neabejotinai būdingi kilmingųjų moralei taip pat, kaip ir atjautos bei “širdies šilumos” menkinimo šešėlis ir jų vengimas. Tik stiprūs žmonės m o k a gerbti, tai jų menas, jų išradimas. Didi pagarba amžiui ir kilmei,- visa teisė remiasi šia dviguba pagarba,- tikėjimas ir prietarai ankstesnių kartų naudai ir būsimų nenaudai – tai tipiški stipriųjų moralės bruožai; ir priešingai, kai “modernių idėjų” žmonės beveik instinktyviai tiki “pažanga” ir “ateitimi” ir vis mažiau gerbia amžių, tai jau aiškiai rodo šių “idėjų” nearistokratišką kilmę. Bet labiausiai dabartiniam skoniui svetimas ir skausmingas yra viešpataujančiųjų moralės griežtas pagrindinis principas, kad žmogus turi pareigas tik sau lygiems, kad su žemesnio rango būtybėmis, visais svetimaisiais galima elgtis kaip patinka arba kaip trokšta širdis”, šiaip ar taip, esant “anapus gėrio ir blogio”,- čia galima užuojauta ir panašūs dalykai. Gebėjimas ir pareiga ilgai jausti dėkingumą ir ilgai keršyti – žinoma, tik sau lygiems,- rafinuotas kerštas ir subtili draugystė, tam tikras poreikis turėti priešų (tai tarsi nuvedamasis kanalas pavydo, kivirčijimosi ir pasipūtimo afektams,- iš esmės jo reikia tam, kad galėtum būti geras d r a u g a s),- visa tai yra tipiški kilmingųjų moralės požymiai; kaip minėjome, tai nėra “modernių idėjų” moralė ir todėl šiandien ją sunku tiek pajausti, tiek ir iškasti bei atskleisti.- Kitokia yra antrojo tipo moralė, v e r g ų m o r a l ė. Tarkime, kad moralizuoti pradės prievartaujami, prispausti, kenčiantys, nelaisvi, nepasitikintys savimi ir pavargę žmones,- kokie bus ju moraliniai vertinimai? Tikriausiai jie pesimistiškai itariai traktuos visas žmogaus likimą lemiančias aplinkybes, o galbūt ir tiesiog pasmerks žmogų kartu su visomis tomis aplinkybėmis. Vergas nepalankiai žiūri į stipriojo dorybes: jis skeptiškai ir nepatikliai, s u b t i l i a i nepatikliai žiūri į visą “gėrį”, kurį garbina stiprieji,- jis norėtų save įtikinti, kad pati jų laimė netikra. Priešingai, jis iškelia ir aureole apsupa tokias savybes, kurios reikalingos būties kančiai palengvinti: taip pradedama garbinti užuojauta, paslaugi, pasirengusi padėti ranka, širdies šiluma, kantrybė, stropumas, nuolankumas, draugiškumas,- nes tai naudingiausios savybės ir beveik vienintelės priemonės, padedančios pakelti būties naštą. Vergų moralė iš esmės yra naudingumo moralė. Štai šaltinis, iš kurio kyla garsioji priešprieša “geras” ir “b l o g a s”,- blogiu laikoma galia ir pavojus, tai, kas kelia kokią nors grėsmę, pasižymi subtilumu ir stiprumu, kurių nėra kaip niekinti. Pagal vergų moralę “blogis” kelia baimę; pagal ponų moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent “geras” žmogus, tuo tarpu “blogas” žmogus sukelia tik panieką. Šis kontrastas ypač išryškėja pastebėjus štai kokį neišvengiamą vergų moralės padarinį: gėris šios moralės prasme neatsiejamas nuo šiokio tokio menkinimo – jis gali būti lengvas ir geranoriškas,- nes, vergų moralės požiūriu, geras žmogus, šiaip ar taip, turi būti n e p a v o j i n g a s; jis geraširdis, jį nesunku apgauti, galbūt jis truputį kvailas, žodžiu, un bonhomme. Visur, kur tik vergų moralė įgyja persvarą, ten išryškėja kalbos polinkis suartinti žodžius “geras” ir “kvailas”. Paskutinis ir svarbiausias skirtumas: l a i s v ė s siekimas, laimės instinktas ir subtilus laisvės suvokimas yra taip pat neatsiejami nuo vergų moralės ir moralumo, kaip artistizmas ir entuziazmas, su kuriais reiškiama pagarba ir atsidavimas, yra reguliarūs aristokratinės mąstysenos ir aristokratinio daiktų vertinimo būdo simptomai.- Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl meilė k a i p a i s t r a – ši mūsų europietiška specialybė – neabejotinai turėjo būti aristokratiškos kilmės: ją išrado Provanso trubadūrai, tie šaunūs ir išmaningi “gai saber” žmonės, kuriems Europa dėkinga už daug ką ir beveik už savo pačios egzistavimą.-