Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Kas kilnu? (9/9)
Kokia jų ontologinė prasmė? Pirmiausia tos idėjos išreiškia Nyčės maištą prieš būties suabsoliutinimą. Kadangi tokio suabsoliutinimo ontologinis pavidalas ir metafizinė vietovė yra “anas pasaulis”, grynojo transcendento sritis, tai pirmas žingsnis į dionisiškąją esinijos gelmę turi būti toks: reikia sugriauti visų šių paradigmų būties fenomenų visatą. Todėl Nyčė ne tik skelbia stabų saulėlydį ir Dievo mirties valandą, bet ir džiūgauja, kad kartu su Dievu miršta visa didžioji būties iliuzija, kad griūna ir virsta pasaka “anas pasaulis”, o vienintele ir absoliučia realybe pagaliau tampa “šis”, regimasis pasaulis, kuriame viešpatauja tapsmas, klesti “gyvenimas” ir triumfuoja vitaliniai gaivalai. Štai taip Nyčė pasiskelbia į vitalinius gaivalus redukuoto “gyvenimo” šaukliu ir pranašu, ir jo idealu tampa antžmogis – naujasis barbaras, valdomas tik vieno troškimo, valios viešpatauti, aukštinantis gyvulišką gyvastingumą, “baltaplaukės bestijos” jėgą ir žiaurumą, niekinantis “vergų moralę”, grįstą užuojauta ir gailestingumu, atmetantis visus dorovinius skrupulus ir saitus. Nyčės ontologinėje schemoje nelieka jokių pozityvių tikslų, viskas ištirpsta beprasmiškame aklo, tik biologiškai interpretuojamo gyvenimo sraute; visi tikslai redukuojami į vadinamąsias vertybes, t.y. valios viešpatauti išsaugojimo ir sustiprinamo priemones. Tikslų metafiziką išstumia priemonių dialektika. Toje aklo vitalizmo karalystėje viešpats ir tironas yra žmogus, išstūmęs Dievą ir pasisavinęs visas Dievo teises bei privilegijas. Žmogų Nyčė suvokia solipsistiškai, kaip būties anapus žmogaus neigėją: žmogus kaip antžmogis yra panhoministinio solpisizmo visatos centras. Kad klestėtų antžmogis, turi būti paneigta visa, kas nėra jis pats, iš daiktų turi būti atimta teisė į būtį savyje ir sau. Būtis redukuojama į savo priešybę – niekingąjį Niekį. Antžmogio karalystė yra nihilistinio maišo prieš būtį vietovė. Kadangi toje vietovėje nebelieka žmogaus atžvilgiu transcendentiškų būties centrų, tai joje vyrauja dykumos monotonija. Antžmogis viešpatauja dykumoje ir pasaulį verčia dykuma. Tapsmo bei chaoso apoteozė baigiasi. Nieko suabsoliutinimu. Ir nors Nyčė visur aukština kūrybą, šis žodis jo ontologinių intuicijų kontekste skamba karikatūriškai. Nesigilinant į subtilybės ir detalės, kūrybos ontologinė prasmė juk yra būties fenomeno ir būties fenomenų vietovės pastatymas. Kurti reiškia sutramdyti vitalinius gaivalus, iš pirmapradžio chaoso išplėšti tobulą formą: kurti reiškia individualizuoti, į kiekvieną individą žvelgti kaip į substancinę realybę. Kūryba yra Nieko pavertimas būtimi. Tuo tarpu Nyčei kūryba sutampa su būties naikinimu, daikto išforminimu, būties fenomeno išrėminimu. Kūrybos prielaida jam yra vitalinis svaigulys, susiliejimas su pirmapradžio chaoso gaivalais, aklas veržimasis į triumfuojančios valios stichiją, vadinasi, destrukcija. Kuryba neatskiriama nuo to, kas kuriama, t.y. nuo kurinio, ir butent kurinys yra galutinis kiekvieno tikro kurejo tikslas. Kuryba, suprasta ne kaip priemone, o kaip tikslas savaime, praranda visus jai pačiai transcendentiškus tikslus, ontologinius orientyrus ir virsta savo priešybe – naikinimu, išsiseidžiančiu blogosios begalybės perspektyvoje. Nyčės ontologinių intuicijų kontekste ryškėjantis kūrybos modelis labiau primena vartojimą, nes tik vartojimas neturi tikslų, transcendentiškų jam pačiam, o yra tikslas savaime. Antžmogis – ne kūrėjas, o momumentalizuotas vartotojas; valia viešpatauti yra ne valia kurti, o valia griauti ir vartoti, vartoti maksimaliai intensyviai. Todėl ir “amžinojo sugrįžimo” vaizdinys ontologiškai yra ne kas kita, kaip mitologiškai transformuotas amžinojo vartojimo “idealas”. Štai kur Nyčė iš tikrųjų atspėjo ir numatė nūdienos ontologinę situaciją: jo idealai beveik idealiai sutampa su naujojo barbaro, vartojimo monstro, “visuotinės gerovės” imperijos piliečio siekiais, taigi iš tikrųjų išreiškia slapčiausius “paskutiniojo žmogaus” (jį Nyčė smarkiai niekino) lūkesčius. Bet kaip tik todėl mes pagrįstai galime tiesisi ir be išlygų pasakyti, kad Nyčės antifilosofija veda į nihilizmo naktį. Galima sutikti su didžiuoju eretiku, kad nuslydus nuo tarsi-būties ašmenų ir pasvirus į grynosios būties pusę, iškyla pavojus nugrimzti į saldžių klasicizmo sapnų liūną, svaigintis operetine esinijos harmonija, tapyti idiliškus “tvarios amžinybės” paveikslėlius, statyti “amžinųjų daiktų” kortų namelius ir metafizinių substancijų muziejus. Tačiau nė vienas didis Vakarų filosofas nesirgo tokia metafizinio klasicizmo ir klasicistinės metafizikos liga. Metafizikas klasikas (ne klasicistas) visada išlikdavo ant ontologinio skustuvo ašmenų; jis nors ir svirdavo būties pusėn, tačiau nenukrisdavo į grynosios būties prarają. Tuo tarpu Nyčei ant tų ašmenų išsilaikyti nepavyko. Apimtas tarsi-būties svaigulio, jis nuslydo į nebūties tamsą ir pasinėrė į pirmapradį pra-vienio chaosą. Tačiau tame chaose nieko nėra, viskas čia virsta monotoniška Didžiojo Anonimo pilkuma ir grynojo santykio drebučiais. Absoliutinį tapsmą ir chaosą reiškia melstis stabams, net kai ta malda lydima didtirambų biologinei “triumfuojančio gyvenimo” abstrakcijai, agresyviai jėgai, beatodairiškai veiklai ir putojančiam veržlumui. Todėl stabų saulėlydis – dviprasmiškas dalykas. Stabų saulėlydžio metu savo gyvenimą pradeda saulėlydžio stabai ir mirties demonai. Mes žinome, kad mirtingojo egzistencijoje daug nakties ir chaoso, daug tamsos ir daug stabų; žinome, kaip sunku išsaugoti trapią būties ramybę ir harmoniją; kaip nelengva žvelgti pasauliui tiesiai į akis ir žvelgti savo akimis, nusiėmus visokiausių iliuzijų ir regimybių akinius; kokia sunki aiškaus matymo ir mąstymo našta; kaip norisi pabėgti nuo dienos aiškumo, daiktų sunkio, atsakomybės už būtį ir nerti į lengvą chaosą; kokia maloni naktis ir kokia šaiži vidudienio saulė. Tačiau, matyt, kito kelio šioje žemėje mirtingajam rasti nelemta. Tėra vienas kelias: tas, kurio pradžioje stovi stabai ir vyrauja tamsa, bet kurio pabaigoje susitinkama su dievais ir einama į šventumo vietovę. Šiaip ar taip, bet kaip tik į tą vietovę veda mąstytojo klystkeliai. Ir būtent diena yra tikrasis mąstytojo metas. Tik dieną galima regėti aiškius, paprastus ir tikrus dalykus. Tik dieną galima eiti keliu, vedančiu į būtį, nepasiklysti esinijos brūzgynuose ir nepatekti į kiekviename žingsnyje tykančius tarsi-būties spąstus. Tame kelyje mus lydi didieji mąstytojai, mokėję gerai orientuotis tarsi-būties labirintuose ir nepasiduoti svaiguliui. Manytume, kad ir Nyčė yra neblogas bendrakeleivis sunkiame mirtingojo kelyje į būties vietovę, tačiau ne vedlys, ne mokytojas, ne pranašas, o aistringo dialogo partneris.
Arvydas Šliogeris
(Viskas tiesiogiai perspausdinta iš F.Nyčės raštų knygos)